Pagal Kapetingų-Valua liniją buvo vienintelis teisėtas pretendentas į Prancūzijos sostą. Tėvas Antuanas de Burbonas, motina Žana III. Užaugo La Rošelyje – Prancūzijos protestantizmo centre. Nuo 1569 m. hugenotų vadas.
1572 m. rugpjūčio 18 d. vedė trečios eilės pusseserę, karaliaus Henriko II ir Kotrynos Mediči dukterį Margaritą de Valua (1553–1615), literatūroje žinomą kaip „Karalienė Margo“. Vestuvės baigėsi Baltramiejaus naktimi ir hugenotų žudynėmis. Nors per vedybų ceremoniją Paryžiaus Dievo motinos katedroje Margarita neištarė sutikimo žodžio – vietoje „taip“ (pranc. oui) sutikimu buvo palaikytas jos ištartas „oi“, kai ją į nugarą kumštelėjo karalius Karolis IX, po Baltramiejaus nakties ji atsisakė skirtis su vyru, taip išgelbėdama jam ir jo dvariškiams gyvybes. Tačiau jie vaikų neturėjo, todėl popiežius Klemensas VIII 1599 m. gruodžio 30 d. juos išskyrė.
Baltramiejaus naktį buvo priverstas paskelbti pereinąs į katalikų tikėjimą, prievarta laikytas Prancūzijos karaliaus dvare. 1576 m. pabėgo, kovojo hugenotų pusėje, 1587 m. sumušė katalikus prie Kutra. Prancūzijos diduomenės kovai su hugenotais sukurtai Katalikų lygai pradėjus kontroliuoti Paryžių, susivienijo su karaliumi Henriku III, kuris paskelbė jį savo įpėdiniu.Nužudžius Henriką III tapo Prancūzijos karaliumi ir 9 metus kovojo su Katalikų lyga. 1594 m. perėjo į katalikų tikėjimą. 1595 m. iš ispanų išvadavo Burgundiją, 1597 m. – Pikardiją. 1598 m. sudarė taiką su Ispanija. Siekdamas taikos šalies viduje 1598 m. išleido Nanto ediktą, suteikusį hugenotams religinių laisvių, privilegijų. Sustiprino absoliutizmą, nustojo šaukti Generalinius luomus.
Vedė protekcionistinę politiką, skatino manufaktūrinę gamybą. Sumažino kai kurias valstiečių prievoles. 1604 m. pradėta Kanados kolonizacija. Henrikas priešinosi Habsburgų galios didėjimui, rėmė Vokietijos protestantus, sudarė sąjungą su Šveicarija, tarpininkavo Ispanijos ir Nyderlandų ginčuose. Rengiantis karui su Šv. Romos imperatoriumi, katalikų fanatikas Fransua Ravaljakas jį nužudė.[1]
Chlodvigas (481–511) • Chloteras I (511–561) • Charibertas I (561–567) • Gontranas I (561–593) • Chilperikas I (561–584) • Sigebertas I (561–575) • Chloteras II (584–629) • Dagobertas I (629–639) • Sigebertas II (639–656) • Klovis II (639–657) • Chloteras III (657–673) • Teodorikas III (673–691) • Klovis III (691–695) • Childebertas III (695–711) • Dagobertas III (711–715) • Chilperikas II (715–721) • Chlotharis IV (717–719) • Teodorikas IV (721–737) • Childerikas III (737–751)
Hugas Kapetas (987–996) • Robertas II Pamaldusis (996–1031) • Henrikas I Prancūzas (1031–1060) • Pilypas I Prancūzas (1060–1108) • Liudvikas VI Storasis (1108–1137) • Liudvikas VII Jaunesnysis (1137–1180) • Pilypas II Augustas (1180–1223) • Liudvikas VIII Liūtas (1223–1226) • Liudvikas IX Šventasis (1226–1270) • Pilypas III Narsusis (1270–1285) • Pilypas IV Gražusis (1285–1314) • Liudvikas X Vaidingasis (1314–1316) • Jonas I Pomirtinis (1316) • Pilypas V Ilgasis (1316–1322) • Karolis IV Gražusis (1322–1328)