Lietuvos ežerai

Lietuvoje yra maždaug 2600–2800 natūralių ežerų plotu didesnių nei 0,5 ha (LR upių, ežerų ir tvenkinių kadastras^[1] nurodo 2610, LR ežerų klasifikatorius^[2] – 2790). Jų bendras plotas – 880 km².^[3] Šalyje taip pat yra virš 3100 mažesnių (0,05–0,5 ha ploto) natūralios kilmės ežerėlių^[4], tačiau bendras jų paviršiaus plotas tesudaro 5,34 km². Dalį mažųjų ežerų sudaro senvaginės bei karstinės kilmės vandens telkiniai, kurių skaičius nuolat kinta, todėl tiksliai įvertinti jų skaičiaus neįmanoma.^[5] Visi ežerai užima apie 1,37 proc. Lietuvos teritorijos ploto. Be to, šalyje yra apie 1100 dirbtinių tvenkinių, kurie didesni nei 0,5 ha^[1].

Daugiausia ežerų yra Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Dainavos ir Neries-Žeimenos žemumose. Ypač ežeringa sritis – Baltijos aukštumų lanko šiaurinė dalis – Aukštaičių aukštuma. Ten susidarę ištisi ežerynai: Molėtų, Dubingių, Zarasų. Aukštaičių aukštumoje telkšo didžiausi (Drūkšiai, Dysnai), giliausi (Tauragnas, Malkėstaitis), ilgiausi (Asveja, Sartai) ežerai šalyje. Dzūkų ir Sūduvos aukštumose ežerų grupės mažesnės. Ten susidarę Trakų, Aukštadvario ežerynai bei didžiųjų Sūduvos ežerų grupė (Dusia, Metelys, Obelija). Žemaičių aukštumoje tekšo dideli Platelių, Lūksto, Masčio, Biržulio, Germanto ežerai. Dainavos žemumoje driekiasi Veisiejų ežerynas, o Neries-Žeimenos žemumoje – Ignalinos ežerynas. Didžiausias ežeringumas (>11 %) yra šalies šiaurės rytuose, Ignalinos ir Zarasų rajono rytinėje dalyje. Mažiausiai ežerų yra Lietuvos Vidurio žemumoje (<0,5 %) ir Pajūrio žemumoje. Dauguma ežerų telkšo 100–160 m aukštyje virš jūros lygio.

Pagal dubens kilmę Lietuvos ežerai skirstomi į ledyninius (arba glacigeninius), sudarytus ledyno ir jo tirpsmo vandenų (užtvenktiniai, glaciodepresiniai, rininiai, ledo guolio, evorsiniai, senslėniniai), senvaginius (arba fliuviogeninius), lagūninius (arba mareogeninius), pelkinius (arba organogeninius), karstinius, sudėtinguosius ir dirbtinius (arba antropogeninius). Dauguma Lietuvos ežerų susitelkę ledyninės ir upinės kilmės dubenyse. Pagal gylį vyrauja seklūs ir vidutinio gylio ežerai, tik 85 ežerai yra gilesni nei 20 m. 48 % kranto linija mažai vingiuota, 28 % – vidutiniškai vingiuota, 17,5 % – labai vingiuota, 6,5 % nevingiuota.

Pagal pratakumą ežerai skirstomi į:

• pratakinius (į ežerą ir įteka ir išteka upės) – Lietuvoje tokių 870
• vandenskyrinius (upės neįteka, tik išteka) – Lietuvoje tokių 300
• nenutekamuosius (upės įteka, bet neišteka) – Lietuvoje tokių 80
• akliniuosius (į ežerą upės neįteka ir iš jo neišteka) – visi likę ežerai (dauguma)

Iš visų pratakinių ežerų 650 turi 1 intaką, 140 – 2, 40 – 3 ir 40 – daugiau nei 3 intakus.

Pagal vystymosi stadiją dauguma Lietuvos ežerų yra subrendimo ir senatvės stadijose. Daug ežerų nunyko dėl melioracijos, gamtinės ir antropogeninės eutrofikacijos. Manoma, kad per 12 tūkst. metų užpelkėjo apie 15 tūkst. Lietuvos ežerų.

Ežerų pakrantėse ir atabrade paprastai auga viksvos, ajerai, nendrės, meldai, švendrai, iš plūduriuojančių augalų būdingos vandens lelijos, lūgnės, plūdės, o iš visai pasinėrusių augalų – elodėjos, maurabragiai, dumbliai.

Lietuvos ežerai pagal hidrocheminę sudėtį yra hidrokarbonatų klasės. Bendra mineralizacija >120 mg/l, rūgštingumas 6,5–9,2 pH, hidrokarbonatų >80 mg/l. Dauguma ežerų yra mezotrofiniai (vidutinio maistingumo), mažiau yra eutrofinių (labai maistingų), o aukštapelkėse pasitaiko distrofinių (nemaistingų) ežerų.^[6]