Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ozėjo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei.
Ozėjo veiklos laikotarpis sutapo su pirmaisiais Izaijo veiklos metais. Ozėjas ėmė pranašauti, kai valdė paskutinis iš žymesnių Izraelio karalių – Jeroboamas II, ir pranašavo du dešimtmečius, valdant dar šešiems Izraelio karaliams, iki tada, kai Samarija 721 m. pr. m. e. galutinai atiteko Asirijai.
Knygoje rašoma apie tai, kad Ozėjas liūdi jį dėl kito palikusios žmonos, o Dievas Izraelio, apie Ozėjo žmoną ir vaikus, neištikimąjį Izraelį, apie tai, kad Ozėjas susigrąžina žmoną. Knygoje teigiama, kad Dievas myli Izraelio tautą, tačiau ją teis. Knygos pabaigoje pažadama atgaivinti Izraelį, jei šis atgailaus.[1]
