Benediktas XIV
Benediktas XIV (it. Benedetto XIV, lot. Benedictus XIV, tikroji pavardė Prospero Lorenzo Lambertini, 1675 m. kovo 31 d. Bolonija – 1758 m. gegužės 3 d. Roma) – popiežius nuo 1740 m. rugpjūčio 17 d. iki mirties.
| Benediktas XIV lot. Benedictus XIV it. Benedetto XIV | |
|---|---|
| 247-asis Popiežius | |
 | |
| Gimimo vardas | Prospero Lorenzo Lambertini |
| Gimė | 1675 m. kovo 31 d. Bolonija, Italija |
| Mirė | 1758 m. gegužės 3 d. (83 metai) |
| Palaidotas (-a) | Šv. Petro bazilika, Roma |
| Tautybė | italas |
 | |
| Benedikto XIV herbas | |
| 247-asis Popiežius | |
| Išrinktas | 1740 m. rugpjūčio 17 d. |
| Baigė | 1758 m. gegužės 3 d. |
| Pirmtakas | Klemensas XII |
| Įpėdinis | Klemensas XIII |
 Vikiteka | Benediktas XIV |
Biografija
Marčelo ir Lukrecijos Lambertinių sūnus, kilęs iš nuolatinių Bolonijos senatorių šeimos. Teologijos ir teisės daktaras. Nuo 1725 m. titulinis Teodosijos vyskupas, nuo 1728 m. kardinolas, nuo 1731 m. Bolonijos arkivyskupas.
Pradėjo liturgijos ir kanonų teisės reformas. Uždraudė jėzuitams misionieriams Kinijoje ir Malabaro Krante Indijos pietvakariuose liturgijoje taikyti vietinius papročius. Sumažino religinių švenčių skaičių. Laiške Portugalijos vyskupams Pietų Amerikoje 1741 m. ragino humaniškai elgtis su indėnais. Įkūrė keturias popiežiškąsias akademijas, globojo literatūrą, matematiką, chemiją, filosofiją, Prancūzijos enciklopedininkus. Atsidėkodamas Volteras jam dedikavo dramą „Mahometas“. Buvo pakantus protestantams. Pripažino Prūsijos karaliaus titulą. 1741 m. pasirašė konkordatus su Sardinija ir Neapoliu, 1748 m. su Portugalija, 1757 m. su Austrija, 1758 m. su Ispanija.[1]
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Pirmtakas Popiežius Klemensas XII |  PopiežiusBenediktas XIV 1740–1758 m. | Įpėdinis Popiežius Klemensas XIII |
Nuorodos
Šaltiniai
- Alessandra Dorina. Dizionario dei papi. Milano, SugarCo Edizioni, 1995.