Gvachibai
| Gvachibai | |
|---|---|
 Gvachibų šamanas groja siku (jiwabürü) | |
| Gyventojų skaičius | 31–37 tūkst. |
| Populiacija šalyse |  Kolumbija: 23 tūkst.[1] Venesuela: 14,7 tūkst.[2] |
| Kalba (-os) | gvachibų, ispanų |
| Religijos | prigimtinė tikyba, krikščionybė (katalikybė, protestantizmas) |
| Giminingos etninės grupės | ačagvai, gvajupiai, tegvai, tunebai ir kt. |
Gvachibai (isp. guahibo, guajibo, t. p. sikuani, jivi, sav. Wayapopihíwi) – indėnų tauta, gyvenanti Orinoko lygumose (Ljanose) rytų Kolumbijoje (Vičados, Metos, Araukos, Gvavjarės, Gvainijos dep.) ir vakarų Venesueloje (Amazonės, Bolivaro, Apūrės valst.). Gvachibų kalba su keletu smulkesnių kalbų jungiama į gvachibų šeimą. Taip pat kalba ispaniškai. Dalis išlaikę prigimtinę tikybą, kiti – katalikai, protestantai.
Tradiciškai vertėsi klajokline medžiokle ir rankiojimu, kai kurie – daržovių auginimu. Europietiškos kilmės gyventojams užimant Ljanosų savanas, dalis gvachibų laikinai (liūčių metu) ar visiškai perėjo prie kaplinės-lydiminės žemdirbystės (augina saldžiuosius ir karčiuosius manijokus, ananasus, moliūgus, pupeles, bananus, vietomis ryžius), pasitraukė tolyn į pietus, į miškus. Sėslieji gvachibai klajojančius tautiečius vadina matasinipiais-chiviais („savanos žmonėmis“) arba sikuaniais („laukiniais“). Dalis dirba samdomus darbus. Pagrindinis amatas – pynimas (taip pat ir pardavimui).
Būstas – pastogė arba trobelė su skliautiniu arba dvišlaičiu stogu iš žolės ir lapų, besileidžiančiu iki pat žemės. Dabar sėslieji gvachibai gyvena stačiakampio plano namuose su dvišlaičiais, nuožambiais į skersagalį stogais iš palmių lapų. Apranga kreolinė.
Šeima didžioji, patrilokalinė, pasitaiko poligamija, būdinga ikisantuokinė lytinė laisvė. Kultūrinių augalų auginimui šeimos buriasi į būrius iki 100 žmonių – jiems vadovauja seniūnas bei šamanas. Išlikusi tradicinė mitologija, apeigos, kurioms naudojami narkotiniai milteliai yopo (klajoklinis karolmedis).[3]