Gvaikurų kalbos
Gvaikurų kalbos, dar vadinamos gvaikuranų kalbomis, vaikuranų kalbomis – Pietų Amerikos indėnų kalbų šeima, kurios kalbomis kalba gvaikurų gentys. Vartojamos Argentinoje, Paragvajuje, Brazilijoje (Pietų Mato Grose), rytų Bolivijoje. Kalbančiųjų skaičius ~60 tūkst. (2000 m.).
Gvaikurų kalbos dažnai jungiamos į hipotetinę matakų-gvaikurų grupę.
Skirstymas
Gvaikurų kalbos skirstomos į 3 atšakas ir 7 kalbas. Kiekviena kalba turi daug tarmių.
- Gvaikurų atšaka
- kadivėjų (mbaja) [kbc]
- Pietų atšaka
- pilagų [plg]
- tobų [tob]
- mokovių [moc]
- abiponų (†) [axb]
- Rytų atšaka
- gvačių (†)
- pajagvų (†)
Abiponų kalba ir rytų atšakos kalbos mirusios. Gausiausia yra tobų kalba, kurią vartoja ~40 tūkst. žmonių.
Fonetika
Gvaikurų kalboms būdingas paprastas vokalizmas (4-6 balsiai), daug uvuliarinių (q, G), palatalinių priebalsių, glotalinių priebalsių. Abiponų kalba išsiskiria itin dažna priebalsių samplaika (ypač žodžių pradžiose ir pabaigose), tobų ir kitose kalbose tai pasitaiko rečiau, skiemenys pakankamai atviri.
Morfologija
Gvaikurų kalbos agliutinacinės – naujos žodžio reikšmės sudaromos pridedant priešdėlius ir priesagas. Daiktavardžiai kaitomi giminėmis, priklausomybės ryšiais. Veiksmažodžiai – laikais, asmenimis, skaičiais. Kaduvėjų kalboje yra leksiškai ir gramatiškai atskira vyrų kalba ir moterių bei vaikų kalba.
Nuorodos
guayMultiTree kalbos kodo „guay“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „guay“)- Ethnologue informacija