Kamberlandas (Anglija)

Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės Kambrijos teritorija priklausė Stratklaido karalystei ir buvo Hen Ogledd regiono, kuris dar kartais vadinamas „Senąja Šiaure“, dalis, o jos gyventojai kalbėjo britų kalba, kuri dabar vadinama kambrų kalba. Pirmą kartą terminas „Kamberlandas“ buvo paminėtas 945 m., kai Anglosaksų kronikose buvo užfiksuota, kad Anglijos karalius Edmundas I šią teritoriją perleido Albos karaliui Malkolmui I. Kaip ir „Cymru“, vietinis Velso pavadinimas, žodžiai „Cumberland“ ir „Cumbria“ yra kilę iš britų kalbos žodžio „kombroges“, kurie iš pradžių reiškė „tautiečiai“.^[2][3]

Paskutiniojo teismo knygos sudarymo metu (1086 m.) didžioji būsimosios grafystės dalis priklausė Škotijai, nors kai kurie kaimai aplink Milomą, kurie buvo Nortumbrijos grafo nuosavybė, buvo prijungti prie Jorkšyro.^[4]

1092 m. Anglijos karalius Vilhelmas II Rufusas įsiveržė į Karlailo rajoną ir apgyvendino jį kolonistais. Jis įkūrė Karlailo grafystę ir suteikė jos teritoriją Ranulfui le Mešenui. 1133 m. Karlailas tapo naujos vyskupijos, kuri iš esmės sutapo su grafystės teritorija, sostu. Tačiau 1135 m. mirus Anglijos karaliui Henrikui I, teritoriją atgavo Škotijos karalius Dovydas I. Jam pavyko įtvirtinti savo valdžią ir paversti Karlailą viena pagrindinių savo valdžios būstinių, o Anglijoje prasidėjo ilgas pilietinis karas. Manoma, kad kambrų kalba išnyko XII a.^[5]

1157 m., kai Anglijos karalius Henrikas II perėmė teritoriją iš Škotijos karaliaus Malkolmo IV, ji vėl atiteko Anglijos karūnai. Henrikas II iš buvusios grafystės suformavo dvi naujas grafystes: Vestmorlandą ir Karliolą – iš pradžių tai buvo lotyniško žodžio Carlioliensis santrumpa „[vyskupas] iš Karlailo“. Vestmorlandas taip pat apėmė teritorijas, anksčiau priklausiusias Lankasterio grafystei. Švino ir sidabro kasyklų teritorija Olstone, anksčiau susijusi su Taindeiliu, vėliau dėl finansinių priežasčių taip pat buvo prijungta prie naujosios Karliolo grafystės.^[6] Iki 1177 m. Karliolas tapo žinomas kaip Kamberlandas.^[7] 1237 m. Jorko sutartimi siena tarp Anglijos ir Škotijos buvo nustatyta visam laikui.

XII a. susiformavusios ribos per visą grafystės gyvavimo laikotarpį iš esmės nesikeitė. Ji ribojosi su keturiomis istorinėmis Anglijos grafystėmis ir dviem Škotijos grafystėmis: rytuose su Nortumberlandu ir Daramu, pietuose – su Vestmorlandu, pietvakariuose – su Lankašyro grafystėje esančiu Ferneso pusiasaliu, šiaurėje – su Damfrisšyru, o šiaurės rytuose – su Roksbergšyru.

Vakaruose grafystę ribojo Solvėjaus fjordas ir Airijos jūra. Šiaurinę ribą sudarė Solvėjaus žiotys ir siena su Škotija, einanti į rytus iki Skoč Nou kalvos ties Keršopo upeliu. Riba į pietus ėjo nuo Skoč Nou išilgai Ševioto kalnų, paskui ėjo Ertingo upės intaku ir per Denton Felio kalną pasiekė Tisą. Nuo Tiso kyšulio riba kirto Peninus ir leidosi Kroudundeilio upeliu, iš kur ėjo Ideno ir Imonto upėmis iki Alsvoterio. Toliau riba ėjo palei Glenkoino upelį iki Helvelino kalnagūbrio viršūnės Rainoso perėjoje ir palei Dadono upę (netoli Milomo) iki jūros.

Aukščiausia istorinės grafystės vieta yra Skofel Paikas, 978 m aukščio, aukščiausias Anglijos kalnas. Grafystės sostinė buvo Karlailas.

Apygardos

Karlailo grafystė buvo padalinta į baronijas. Sukūrus Kamberlando grafystę, baronijos buvo suskirstytos į apygardas – toks pats grafystės suskirstymas buvo Darame, Nortumberlande ir Vestmorlande. Jos atsirado kaip kariniai padaliniai, skirti organizuoti vyriškos lyties gyventojus ginti grafystę nuo škotų kariuomenės antpuolių.^[8]

Kiekvieną apygardą sudarė kelios parapijos, iš pradžių suformuotos bažnytiniam administravimui. Kaip ir kitose Šiaurės Anglijos grafystėse, daugelis senųjų Kamberlando parapijų buvo labai didelės, dažnai sudarytos iš kelių atskirų miestelių ir kaimelių. Daugelis šių senųjų parapijų ilgainiui tapo civilinėmis parapijomis ir sudarė žemiausią vietos valdžios lygmenį.

Olerdeilis virš Dervento

Olerdeilis po Derventu

Eskdeilis

Litas

Kamberlando apygarda

Kamberlando apygardai priklausė Karlailo ir Vigtono apylinkės, taip pat dalis Inglvudo miško. Į šiaurę nuo Karlailo esanti Stanvikso parapija iš dalies priklausė ir Eskdeilio, ir Kamberlando apygardoms.

XIX a. buvo įvykdytos kelios reformos, kurių metu buvo pertvarkyta grafystės vietos valdžia ir sukurta apygardų su tiesiogiai renkamomis tarybomis sistema.

Vargšų teisė ir savivaldybių reforma

Pirmieji pokyčiai buvo susiję su vargšų teisės administravimu, kuris buvo vykdomas parapijos lygmeniu. 1834 m. vargšų teisės pakeitimo įstatymu parapijos buvo suskirstytos į vargšų sąjungas, kurių kiekviena turėjo centrinę darbo prieglaudą ir renkamą globėjų tarybą. Kamberlandas buvo padalytas į devynias sąjungas: Olstonas ir Garigilis, Butlas, Bramptonas, Karlailas, Kokermutas, Longtaunas, Penritas, Vaitheivenas ir Vigtonas.

Kitais metais buvo priimtas 1835 m. Savivaldybių korporacijų įstatymas, kuriuo Anglijos ir Velso rajonai bei miestai buvo pertvarkyti į savivaldybių rajonus su šablonine konstitucija. Atitinkamai buvo pertvarkyta Karlailo miesto korporacija, į kurią buvo išrinkta visuotinai renkama taryba, susidedanti iš mero, seniūnų ir patarėjų.

Vietos valdybos ir sanitariniai rajonai

Be municipalinių rajonų iki pat 1840-ųjų Kamberlande nebuvo veiksmingos vietos valdžios. Reaguojant į prastas sanitarines sąlygas ir choleros protrūkius, 1848 m. Visuomenės sveikatos įstatymu ir 1858 m. Vietos valdžios įstatymu buvo leista apgyvendintose vietovėse steigti vietines sveikatos valdybas. Vietos valdybos, be kita ko, buvo atsakingos už vandens tiekimą, drenažą, kanalizaciją, grindinį ir valymą. Iš pradžių buvo įsteigta vienuolika vietinių valdybų Bramptone, Klitor Mure, Kokermute, Egremonte, Holm Kutrame, Kesike, Meriporte, Milome, Penrite, Vaitheivene, Vigtone ir Verkingtone.

Pagal 1875 m. Visuomenės sveikatos įstatymą visoje Anglijoje ir Velse buvo įsteigti sanitariniai rajonai. Egzistuojančios savivaldybių apylinkės ir vietinės valdybos tapo „miestų sanitarinėmis apylinkėmis“, o „kaimo sanitarinės apylinkės“ buvo suformuotos iš likusių vargšų sąjungų teritorijų.

Vėliau buvo sudarytos dar trys vietos valdybos: Arlekdono ir Frizingtono 1882 m., Haringtono 1891 m. ir Aspeitrijos 1892 m. Be to, 1883 m. ir 1894 m. Verkingtonas ir Vaitheivenas gavo inkorporacijos įstatus ir tapo municipaliniais rajonais.

1888 m. ir 1894 m. vietos valdžios įstatymai

1889 m. pagal 1888 m. Vietos valdžios įstatymą buvo įsteigta Kamberlando grafystės taryba, perėmusi kvartalinių sesijų funkcijas. 1894 m. Vietos valdžios įstatymu buvę sanitariniai rajonai buvo pertvarkyti į miesto ir kaimo rajonus, kurių kiekvienas turėjo renkamą tarybą.

1888 m. įstatymas taip pat leido bet kuriam savivaldybės rajonui, turinčiam 50 000 ar daugiau gyventojų, tapti „grafystės rajonu“, nepriklausomu nuo grafystės tarybos kontrolės. 1914 m. Karlailas sėkmingai pateikė paraišką dėl šio statuso ir nustojo būti administracinės grafystės dalimi, tačiau liko Kamberlando grafystėje tokiais tikslais kaip leitenantūra ir šrivaltija.

1934 m. reforma

1929 m. Vietos valdžios įstatymu grafysčių taryboms buvo nustatyta pareiga peržiūrėti savo administracinės grafystės rajonus, kad būtų suformuoti veiksmingesni vietos valdžios vienetai. Apskritai tai reiškė, kad mažos arba mažai apgyvendintos vietovės turėjo būti sujungtos į didesnius vienetus. Kamberlande peržiūra buvo atlikta 1934 m. Toliau pateiktoje lentelėje išvardyti miesto ir kaimo rajonai prieš pakeitimus ir po jų.

Karlailas

Penritas

Verkingtonas

Vaitheivenas

Meriportas

Kokermutas

Milomas

Egremontas

Klitor Muras

Bramptonas

Longtaunas

Vigtonas

Kesikas

Sitonas

Olstonas

Aspeitrija

Butas

Butlas

Brotonas

Burgas prie Sandso

Dalstonas

Diramas

Eskdeil Grinas

Gilslandas

Gosfortas

Heiverigas

Langvotbis

Lazonbis

Melmerbis

Reivenglasas

Rostveitas

Sent Bisas

Skotbis

Siskeilis

Selafildas

Sailkroftas

Silotas

Tersbis

Alfa

Vederalis

Kamberlandas 1960 m.

Gyventojų pasiskirstymas 1971 m. buvo toks:

1974 m. pagal 1972 m. Vietos valdžios aktą buvo panaikinta administracinė grafystė ir grafystės rajonas, o jų buvusi teritorija buvo sujungta su Vestmorlandu ir dalimis Lankašyro bei Jorkšyro Vakarų Raidingo į naująją Kambrijos grafystę. Iš Kamberlando teritorijos vėliau susiformavo Karlailo, Olerdeilio ir Koplando apygardos bei dalis Ideno rajono.^[10]

Pavadinimas ir toliau vartojamas kaip geografinis ir kultūrinis terminas, išlikęs Kamberlando dešrelėse, laive „HMS Cumberland“, bėgikų klube „Cumberland Fell Runners Club“, lengvosios atletikos klube „Cumberland Athletics Club“, įvairiose organizacijose ir įmonėse, pavyzdžiui, vietiniuose laikraščiuose „The Cumberland News“, „The West Cumberland Times and Star“ ir „Cumberland Building Society“. Jis taip pat minimas „Makbete“ kaip princui Malkolmui atiduota karalystė.

1994 m. birželį, vykstant 1990-ųjų Jungtinės Karalystės vietos valdžios reformai, Vietos valdžios komisija paskelbė rekomendacijų projektą, kuriame kaip vieną iš variantų siūlė įkurti Šiaurės Kambrijos unitarinę valdžią (taip pat įtraukiant Aplbį, istorinį Vestmorlando grafystės miestą). Ji taip pat pasiūlė, kad Kamberlandas galėtų būti atkurtas kaip nepriklausoma ceremoninė grafystė. Galutinėse rekomendacijose, paskelbtose 1994 m. spalio mėn., šių pasiūlymų nebuvo, matyt, dėl to, kad komisijai nebuvo išreikšta parama šiam pasiūlymui.

Pelkinė mandrauninkė buvo grafystės gėlė. Su grafyste ji buvo siejama nuo 1951 m., kuomet tapo Kamberlando grafystės tarybai suteikto herbo dalimi. Vėliau ji tapo Kambrijos grafystės tarybos ir Koplando rajono tarybos herbų dalimi, abiem atvejais reprezentuojanti Kamberlandą. Gėlė taip pat buvo priskirta Kambrijai 2002 m., kuomet labdaros organizacija „Plantlife“ vykdė nacionalinę Jungtinės Karalystės grafysčių gėlių kampaniją. 2012 m. vėliava, sukurta pagal buvusios Kamberlando grafystės tarybos herbą, Vėliavos institute buvo įregistruota kaip Kamberlando vėliava.

2013 m. bendruomenių ir vietos valdžios valstybės sekretorius Erikas Piklsas oficialiai pripažino, kad Anglijoje ir toliau egzistuoja 39 istorinės grafystės, įskaitant Kamberlandą.^[11][12][13]

2021 m. paskelbta, kad 2023 m. balandžio mėn. Kambrijos vietinė valdžia bus reorganizuota į dvi unitarines institucijas, iš kurių viena bus pavadinta Kamberlando ir apims didžiąją istorinės grafystės dalį, išskyrus Penritą ir jo apylinkes.^[1]

54°45′ š. pl. 3°00′ v. ilg. / 54.750°š. pl. 3.000°r. ilg. / 54.750; 3.000