Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gustavas Kirchhofas (vok. Gustav Kirchhoff; 1824 m. kovo 12 d. – 1887 m. balandžio 17 d.) – vokiečių mokslininkas, fizikas, žinomas už savo darbus elektronikos, termodinamikos ir kitose fizikos mokslo srityse. Aktyvus Kirchhofo šiluminės radiacijos tyrimas tiesiogiai lėmė spektroskopijos metodo atsiradimą. Plačiai naudojami Kirchhofo elektrinės grandinės charakteristikos skaičiavimo dėsniai. Už nuopelnus Londono karališkosios draugijos apdovanotas Rumfordo medaliu.
Gustavas Kirchhofas gimė Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, teisininko Frydricho Kirchhofo šeimoje. Dar būdamas jaunas pasižymėjo gabumais matematikos ir fizikos srityse. Lankė tų metų žymių mokslininkų seminarus, o 1847 m. gavo aukštąjį išsilavinimą Karaliaučiaus universitete.[1] Tais pačiais metais pradėjo eiti privatdocento pareigas Berlyne, 1850–1854 m. dėstė Vroclavo universitete, 1875 m. priimtas į Berlyno mokslų akademiją, įkurtą Leibnico.
Savo elektrinė grandinės dėsnius Kirchhofas suformulavo dar 1845 m., būdamas studentas. 1857 m. nustatė, kad elektros signalas juda taip pat nepriklausomai kaip ir šviesos spindulys, o 1861 m. publikavo šiluminės radiacijos tyrimą, atradęs cezį ir rubidį,[2] bei apibrėžė absoliučiai juodo kūno šiluminės radiacijos dėsnį.[3] Nuo 1854 m. su Robertu Bunsenu pradėjo spektroskopijos metodo vystymą.[4] Domėjosi J. Maksvelo veikalais ir optikos klausimais.
Mirė 1887 m., buvo palaidotas Šv. Mato kapinėse, Berlyne, netoli brolių Grimų kapų.
Vikicitatos
Wikiquote logo
