Šiaurės Krymo kanalas
Šiaurės Krymo kanalas (ukr. Північно-Кримський канал, rus. Северо-Крымский канал) – gėlo vandens kanalas, iškastas Ukrainos pietuose (Chersono srityje) ir Krymo pusiasalyje (de facto Rusija). Ilgis 402,6 km, pralaidumas 294 m³/s, didžiausias gylis 7 m, įrengtos 4 siurblinės.[1]
| Šiaurės Krymo kanalas | ||
|---|---|---|
 | ||
| Šalys | Ukraina | |
| Kanalo pradžia | Tavrijskas | |
| Kanalo pabaiga | Kerčė | |
| Pastatytas | 1961–1971 m. | |
| Ilgis | 402,6 km | |
| Gylis | 7 m | |
| Siurblinės | 4 | |
| Pralaidumas | 294 m³/s | |
Geografija
Kanalas prasideda Tavrijsko mieste, kur išteka iš Kachovkos tvenkinio, maitinamo Dniepro upės. Driekiasi pietryčių kryptimi, kerta Perekopo sąsmauką ir baigiasi Zelenij Jaro (ukr. Зелений Яр) kaime (Lenino rajonas). Iš čia vamzdynu tiekiamas vanduo Kerčės miestui, esančiam rytiniame Krymo pusiasalio pakraštyje. Išilgai pagrindinio kanalo suformuoti septyni vandens tvenkiniai. Vanduo savaime teka iš Tavrijsko iki Džankojaus, kur toliau keturiomis siurblinėmis jį pakelia į daugiau nei 100 m aukštį, užtikrinantį nuolatinį nuotėkį pasroviui. Kryme pagrindinis kanalas turi daug mažesnių atšakų, per kurias Dniepro vanduo tiekiamas Simferopoliui, Kerčei, Feodosijai ir kitiems Krymo miestams (apie 3,5 mlrd. m³ vandens per metus; sudarė apie 85 % suvartojamo vandens). Drėkinama 600 000 ha žemės ūkio plotų.[1]
Istorija
Idėją statyti kanalą XIX a. iškėlė suomių kilmės botanikas Christian von Steven (1781–1863). Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m., SSRS vyriausybė galutinai priėmė sprendimą iškasti stepes drėkinantį kanalą. Buvo nuspręsta statyti Kachovkos hidroelektrinę, Pietų Ukrainos ir Šiaurės Krymo kanalus. 1951 m. sovietų pašto tarnyba išleido proginį pašto ženklą, kuriame Šiaurės Krymo kanalas buvo priskirtas prie didžiųjų komunizmo statybos projektų.
2014 m., po Krymo aneksijos, Ukrainos valdžia labai sumažino kanalu tiekiamo vandens kiekį, motyvuodama didžiule neapmokėta pusiasalio skola už vandens tiekimą. Dėl užblokuoto kanalo smarkiai sumažėjo pasėlių plotai ir žemės ūkio derlius, priklausantys nuo drėkinimo.[2][3] Naujoji Krymo administracija ėmėsi jungti prie Šiaurės Krymo kanalo alternatyvius vandens šaltinius, siekdama atkurti drėkinimą ir vandens tiekimą Kerčės pusiasalyje ir mažesnėms bendruomenėms rytinėje Krymo pakrantėje. 2014 m. Netoli Novoivanovkos kaimo (Nižniohirskio rajonas) buvo įrengtas tvenkinys kaupti Rytų Krymo upių vandeniui.
Remiantis oficialia Rusijos statistika, Krymo žemės ūkio pramonė visiškai įveikė kanalo blokavimo pasekmes, o pasėlių derlius, palyginti su 2013 m., iki 2016 m. išaugo 1,5 karto.[4] Pranešama, kad spartų žemės ūkio gamybos augimą Kryme įtakojo didelės subsidijos iš Rusijos Federacijos biudžeto, atnaujintas ir padidintas žemės ūkio technikos parkas.[5][6] Ši oficiali statistika prieštarauja pranešimams apie didžiulį Krymo dirbamų plotų susitraukimą – nuo 130 000 hektarų 2013 m. iki vos 14 000 hektarų 2017 m.[7] – ir tuščią kanalą bei išsekusį tvenkinį. 2021 m. vanduo užsakovams buvo tiekiamas nuo trijų iki penkių valandų per dieną.[8] Tais pačiais metais „The New York Times“ citavo aukštus Amerikos pareigūnus, sakiusius, kad Krymo vandens tiekimo užtikrinimas gali būti galimo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą tikslas.[9]
2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, kanalo kontrolę perėmė okupacinė valdžia.
