Šv. Atanazas Aleksandrietis

Šv. Atanazas Aleksandrietis
ikona
Gimė	apie 296–298 m. Aleksandrija, Romėnų Egiptas
Mirė	373 m. gegužės 2 d. Aleksandrija, Romėnų Egiptas
Religija	krikščionybė
Šventasis
Šventė	gegužės 2 d. (Vakarų krikščionybė) sausio 18 d. (bizantiškoji krikščionybė)
Aleksandrijos patriarchas
Kelintas	20
Ėjo pareigas	328–373 m.
Ankstesnis	Aleksandras
Vėlesnis	Petras II
Veikla	krikščionių šventasis, Bažnyčios mokytojas, arijonizmo priešininkas, Aleksandrijos popiežius
Vikiteka	Šv. Atanazas Aleksandrietis

Atanazas I Aleksandrietis (apie 296–298 – 373 m. gegužės 2 d.), dar vadinamas Atanazu Didžiuoju, Atanasijumi Aleksandriečiu^[1] arba (tarp koptų krikščionių) Atanasijumi Apaštalu – Bažnyčios tėvas^[2] ir 20-asis Aleksandrijos patriarchas (vardas popiežiaujant – Atanazas I). Su pertraukomis vyskupavo 45 metus – nuo 328 m. birželio 8 d. iki 373 m. gegužės 2 d. Vadovavimo bažnyčiai metu turėjo ištverti 17 tremčių iš Aleksandrijos, kuomet keturių skirtingų Romos imperatorių keletą kartų šalintas iš pareigų. Kaip Bažnyčios tėvas Atanazas buvo krikščionių teologas, pagrindinis mokymo apie Švč. Trejybę gynėjas prieš arijonizmą ir žymus IV a. Egipto krikščionių vadovas.

Atanazo kaip dvasininko ir Bažnyčios tėvo karjerą suformavo konfliktai su Arijumi ir jo pasekėjais bei su vienas po kito pareigas einančiais Romos imperatoriais. 325 m. 27-erių metų sulaukęs Atanazas pradėjo vadovauti kovai su arijonais kaip diakonas ir Aleksandrijos vyskupo Aleksandro padėjėjas pirmojo Nikėjos susirinkimo metu. Romos imperatorius Konstantinas Didysis 325 m. gegužės-rugpjūčio mėn. sušaukė susirinkimą, kad išspręstų arijonų ginčą, jog Dievo Sūnus Jėzus iš Nazareto yra atskiras nuo Tėvo. Praėjus trejiems metams po susirinkimo, Atanazas pats tapo Aleksandrijos popiežiumi. Be konflikto su arijonais (įskaitant galingus ir įtakingus arijonų bažnytininkus, vadovaujamus Eusebijaus Nikomediečio), jis kovojo su imperatoriais Konstantinu, Konstantinu II, Julianu Apostatu ir Valensu. Dėl principinės laikysenos buvo pramintas „Atanazu prieš pasaulį“ (lot. Athanasius Contra Mundum).

Atanazo indėlis buvo įvertintas po mirties. Grigalius Nazianzietis IV a. pab. pavadino jį „Bažnyčios atrama“. Jo raštus teigiamai įvertino vėlesni Bažnyčios tėvai Vakaruose ir Rytuose, pabrėžę jo atsidavimą „Žodis tapo kūnu“, pastoracinį rūpestį ir domėjimąsi vienuolyste. Atanazas yra laikomas vienu iš keturių didžiųjų Rytų Bažnyčios mokytojų Katalikų Bažnyčioje.^[3] Kai kurie teigia, kad 367 m. Velykiniame laiške Atanazas buvo pirmasis asmuo, išvardijęs 27 Naujojo Testamento kanonines knygas, kurios kanone yra naudojamos iki šiandien.^[4] Kitų teigimu, tai padarė Origenas iš Aleksandrijos savo homilijose apie Jozuę.^[5] Atanazas yra garbinamas kaip šventasis Rytų stačiatikių,^[6] katalikų,^[7] koptų stačiatikių, anglikonų ir liuteronų.

Parašė pastoracinių veikalų („Prieš pagonis“), poleminių bei egzegetinių traktatų, laiškų asketinės moralės („Knyga antiochiečiams 362“, „Laiškas Epiktetui“, „Laiškai vyskupui Serapijonui“) ir arijonizmo klausimais („Apie Žodžio įsikūnijimą“, „Trys kalbos prieš arijonus“).^[1] „Šv. Antano gyvenimas“ (2016 m. išleistas ir lietuvių kalba) laikomas hagiografijos pradžia.^[1] Koptų literatūroje Atanazas yra pirmasis Aleksandrijos patriarchas, šalia graikų kalbos savo raštuose taip pat vartojęs koptų kalbą.^[8]

Skirtingos krikščionių denominacijos šv. Atanazą pripažįsta šventuoju ir mokytoju. Jis giriamas už principingumą ginant kristologiją remiantis Evangeliją pagal Joną. Kita vertus, kai kurie gerokai vėliau gyvenę mokslininkai (pvz., Izaokas Niutonas) šv. Atanazą vertina nevienareikšmiškai dėl jo nepakantumo kitaminčiams (daugelį jam nepritariančių, išskyrus Meletiją,kaltino arijonizmu),^[9] tariamo laiškų klastojimo, kurstymo ar net smurtavimo.^[10]

Atanazo tikėjimo išpažinimas, pavadintas šio šventojo vardu, iš tiesų yra neteisingai priskirtas Atanazui. Plačiai priimta laikyti, kad šio tikėjimo išpažinimo autorius buvo iš Galicijos ir kad tekstas parašytas V a.^[11]