Šventoji

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras^[1] (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.^[2].

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Šventosios intakai.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² (iš jų 88,1 Latvijoje)^[3] plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai. Upės maitinimas mišrus: požeminis vanduo sudaro trečdalį bendro nuotėkio, kitą dalį – lietaus ir sniego tirpsmo vandenys. Ežerai išlygina nuotėkį, todėl Šventoji net ir vasarą yra vandeninga.

Didžiausi intakai:

• kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Uolinta, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta
• dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė, Storė, Armona.

Šventosios srovės greitis 0,2-0,5 m/s. Metinė vandens lygio svyravimų amplitudė aukštupyje 1,3 m, žemupyje iki 5,3 m. Žemupyje (ties Baltromiške) metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį 45 %, vasarą 15 %, rudenį 20 %, žiemą 20 %.

Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys veikia Anykščiuose ir Ukmergėje^[4]. Ukmergėje matuojama: vandens lygis, vandens temperatūra, vandens debitas. Anykščiuose papildomai matuoja vandens būklę ir (jei yra) ledo storį^[5].

Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė (žr. Voruta). Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas^[6]), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“.^[7][8] Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose^[9].

Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui. Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.

Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių – Šventosios kraštovaizdžio draustinis. Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas – Armonos geologinis draustinis^[10].

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.

• 
  Šventoji prie Drobiškių (Zarasų raj., Gražutės regioninis parkas)
• 
  Šventosios žemupys ties Vepriais
• 
  Šventoji ties Šventupe
• 
  Šventoji ties Anykščiais
• 
  Šventosios vaizdas Anykščiuose iš bažnyčios bokšto
• 
  Šventosios vaizdas nuo Lajų tako
• 
  Algimanto apygardos partizanai šalia Šventosios 1947 m.