1610 m. Vilniaus gaisras

1610 m. Vilniaus gaisras – 1610 m. birželio 30 d. prasidėjęs gaisras, kurio metu sudegė didelė dalis Vilniaus miesto statinių, dalis Valdovų rūmų.

Gaisras kilo birželio 30 d. ryte. Įvykio liudininko italo kunigo Alessandro Cilli teigimu, ugnis įsiliepsnojo kepėjo name, toje miesto dalyje, kur visi aplinkiniai namai buvo mediniai ir pilni sausos medienos. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad gaisras prasidėjo pranciškonų vienuolyno kieme.^[1][2] Apie 12 val. pasigirdo šauksmai ir varpų dūžiai, pranešantys apie gaisrą. Padėtį itin blogino pakilęs didelis vėjas. Ugnis netruko apimti visą miestą. Liepos 1 d. tuo metu Vilniuje viešėjęs karalius Zigmantas Vaza dėl gaisro buvo priverstas palikti Valdovų rūmus,^[3] nors kituose šaltiniuose teigiama, kad ugnis nurimo jau septintą vakaro, staiga prasidėjus lietui.^[1]

Gaisro metu sudegė daug Vilniaus gotikinės architektūros statinių, meno kūrinių bei buities daiktų: sudegė apie 4700 gyvenamųjų namų, daugiau kaip 10 bažnyčių ir cerkvių (4 cerkvės, liuteronų bažnyčia, žydų sinagoga, karmelitų bažnyčia, šv. Dvasios bažnyčia ir kt.). Po gaisro gyventojų mieste sumažėjo trečdaliu. Kai kuriose gatvėse – Subačiaus, Aušros Vartų dalyje, amžininkų pastebėjimu, išdegė visi namai. Nukentėjo Vilniaus Žemutinės pilies pastatai.

Didysis gaisras Vilnių niokojo kelias dienas. Vilniaus jėzuitų kolegijos metiniame 1610 m. pranešime pažymėta, jog „visur pasirodė sugriuvę mūrai, vien kaminai liko stovėti, bažnyčių ir didelių rūmų fasadai pasvirę, bokštai nugriuvę, visa, kas liko, – vien pelenai ir suodžiai, o gatvėse tarp griuvėsių buvo randama daug pusiau sudegusių ar užtroškusių ar net prispaustų, – net priešas daugelį dienų niokodamas nebūtų sugebėjęs taip sudarkyti ir nusiaubti“.