1923 m. Lietuvos gyventojų surašymas

Visuotinio gyventojų surašymo vykdymui buvo sudaryta Vyriausioji Surašymo Komisija, kurią sudarė Ministerių Kabineto skiriamas pirmininkas ir 5 nariai, tarp jų ir Centralinio Statistikos Biuro direktorius, o taip pat apygardų surašymo komisijos, kurias sudarė Vyriausiosios Surašymo Komisijos skirtas pirmininkas ir nariai:

• apskrities savivaldybės atstovas, kurį renka apskrities valdyba,
• Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministerijos atstovas,
• mokesčių inspektorius,
• Vidaus reikalų ministerijos atstovas.

Komisijos pirmininku buvo paskirtas Antanas Merkys, komisijos nariais tapo Gustavas Petrauskas, Vladas Kriaučiūnas, Mykolas Bliūdžius, Jonas Navakas.

Buvo surašomi tik esami gyventojai, apie kiekvieną asmenį rinkti tokie duomenys ^[1]:

• vardas ir pavardė
• santykis su šeima ir ūkiu
• lytis ir amžius
• tikyba
• tautybė
• kuriomis kalbomis šneka
• šeiminė padėtis
• ar moka rašyti ir skaityti bei kokius mokslus baigęs
• pagrindinis ir antraeilis užsiėmimas
• kokį darbą dirba namie, pramonėje ar įstaigoje
• ar turi darbą, nekilnojamąjį turtą
• svetimšalių pilietybė.

Buvo 24 surašymo apygardos (nors valstybinio pavaldumo administracinių vienetų buvo tik 22 – Panevėžys ir Vilkmergė aprašyti atskirai nuo savo apskričių):

• 24 apygardos:
  • 20 apskričių,
  • Kauno miestas,
  • Panevėžio miestas,
  • Šiaulių miestas,
  • Vilkmergės miestas,
• 27 miestai,
• 279 valsčiai.

Surašymo apygardos dalytos į rajonus, kur darbą organizavo vedėjai; surašymo rajonai dalyti į apylinkes.

Rezultatai

Tuometinėje Lietuvos teritorijoje (53 242 km²) surašytas 2 028 971 gyventojas, iš jų 47,7 proc. vyrai, 52,3 proc. moterys. Palyginus su 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, tuomet toje teritorijoje gyveno apie 1 950 000 gyventojų. Žymią įtaką gyventojų skaičiui turėjo masinė Lietuvos gyventojų emigracija į JAV, kur kasmet atvykdavo po 15 000 lietuvių, neskaitant žydų, lenkų ir kitų Lietuvoje gyvenusių tautų atstovų. Natūrinis gyventojų prieaugis 1911-1912 m. siekė 16 000 – 18 000 žmonių per metus, o 1915–1920 m. mirimai net viršijo gimimus.

Kai kurie miestai (Alytus, Kaunas, Kalvarija, Šiauliai, Tauragė, Vilkmergė) turėjo daugiau vyrų nei moterų. 82,3 proc. žmonių gyveno kaimuose. Iš viso buvo 27 miestai, 241 miestelis, 16388 kaimai, 7352 vienkiemiai.

Dalis etninių Lietuvos žemių 1923 m. buvo kitų šalių priklausomybėje, visų pirma tarpukario Lenkijos Vilniaus žemėje (vėliau vaivadijoje), Balstogės vaivadijoje ir Naugarduko vaivadijoje, todėl surašyme nedalyvavo. Taip pat nebuvo surašytas ir ką tik atgautas Klaipėdos kraštas bei likusi Mažoji Lietuva.

• Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Centralinis Statistikos Biuras, 1925. // 1–735 psl.
• Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. – Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923. lxix, 311 p. 380 p.