Blickrygas

Žaibo karas, arba blickrygas (vok. Blitzkrieg)^[1] – puolamoji karinė doktrina, pagal kurią po pirminio bombardavimo mobiliosiosios karinės pajėgos atakuoja dideliu greičiu ir netikėtai, neleisdamos priešui suformuoti aktyvios gynybos. Tikslas – suduoti kuo stipresnį smūgį, skverbiantis kuo giliau į priešo teritoriją, po kurio oponentas nebeatsigautų.^[2]

Žaibo karas – visiška pozicinio karo, kurio taktika buvo naudojama Pirmojo pasaulinio karo metu, priešingybė. Žaibo karo (blickrygo) taktiką pirmą kartą panaudojo nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos Antrajame pasauliniame kare. Vienas iš žaibo karo pavyzdžių – Prancūzijos puolimas 1940 m. Vermachtas, naudodamasis šia taktika, nugalėjo skaičiumi žymiai pranašesnes Prancūzijos pajėgas. Ir viena iš pagrindinių užduočių buvo aukštų pareigūnų pašalinimas (kontrolės praradimas) ir destrukcijos įvedimas priešų būryje.^[3]