Dūdmaišis
Dūdmaišis – muzikos instrumentų tipas, liežuvėlinis dumplinis aerofonas, tradiciškai paplitęs Europoje, Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Dūdmaišiu griežiama ir Vakarų Indijoje.
Turi maišo pavidalo dumples iš gyvūno odos, pūtiklį, apie 200 mm ilgio vamzdelį. Maišo apačioje įtaisyta melodinė ir viena arba dvi (kartais trys) burdoninės birbynės. Muzikantas į maišą per pūtiklį pučia orą, kuris į birbynes patenka iš maišo, spaudžiamo alkūne. Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų ranku pirštais. Garsas šaižus, toli girdimas. Melodiją palydi tęsiami burdoninių birbynių garsai.
Istorija
Dūdmaišio istorija iki XIII a. yra neaiški. Seniausias galimas jo pavaizdavimas yra 1000 m. pr. m. e. Hetitų šaltiniuose, tačiau dėl to yra diskutuojama[1]. Greičiausiai vartotas antikoje: su dūdmaišiu tapatinami senovės graikų minimas instrumentas askaulos ir senovės romėnų tibia urticularis[2]. Tikėtina, kad šių instrumento pirmtako išplitimas po Romos imperija paaiškina vėlesnį jo paplitimą Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, kur ilgainiui susiformavo skirtingos jo rūšys ir tradicijos.
Viduramžiais Europoje paplito daugiausia kaip piemenų ir valstiečių muzikos instrumentas, tik Škotijoje tebevartojamas kaip karinis muzikos instrumentas.
Vėlyvaisiais viduramžiais dūdmaišiu griežė keliaujantieji muzikantai, XVIII a. Prancūzijoje dūdmaišis (miuzetė) tapo net saloniniu instrumentu.
Įvairovė
Dūdmaišių paplitimo arealas yra didžiulis, kaip ir jo įvairovė. Skirtinguose regionuose instrumentas žinomas skirtingais pavadinimais, skiriasi savo sandara ir grojimo būdu.
|
|
|
UNESCO dvi dūdmaišių grojimo tradicijas yra pripažinusi Nematerialiuoju pasaulio paveldu. 2015 m. tokiu buvo pripažinta dūdmaišio kultūra Slovakijoje, o 2017 m. - Airiškas dūdmaišis.
Lietuvoje
Lietuvoje dūdmaišis, dar vadinamas kūline su ūku, Labanoro dūda, paplito nuo XVI a. pirmosios pusės. Minimas Vilniaus seimo 1565 m. įsakuose, J. Bretkūno „Biblijos“ vertime (1579–1590 m.). Vartotas daugiausia Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje, iki XX a. vidurio išliko Rytų Aukštaitijoje.
Solo ir su kitais muzikos instrumentais meškininkai, elgetos, sielininkai, klajojantieji muzikantai grieždavo maršus, šokius, pritardavo giesmėms, dainoms. Nuo XX a. antrosios pusės liaudies muzikos ansambliuose vartojamas tradicinis dūdmaišis.[3] Roko muzikoje naudoja lietuvių grupės Atalyja, Thundertale ir Žalvarinis.
