Henrikas IV Burbonas

Pagal Kapetingų-Valua liniją buvo vienintelis teisėtas pretendentas į Prancūzijos sostą. Tėvas Antuanas de Burbonas, motina Žana III. Užaugo La Rošelyje – Prancūzijos protestantizmo centre. Nuo 1569 m. hugenotų vadas.

Santuoka ir vaikai

1572 m. rugpjūčio 18 d. vedė trečios eilės pusseserę, karaliaus Henriko II ir Kotrynos Mediči dukterį Margaritą de Valua (1553–1615), literatūroje žinomą kaip „Karalienė Margo“. Vestuvės baigėsi Baltramiejaus naktimi ir hugenotų žudynėmis. Nors per vedybų ceremoniją Paryžiaus Dievo motinos katedroje Margarita neištarė sutikimo žodžio – vietoje „taip“ (pranc. oui) sutikimu buvo palaikytas jos ištartas „oi“, kai ją į nugarą kumštelėjo karalius Karolis IX, po Baltramiejaus nakties ji atsisakė skirtis su vyru, taip išgelbėdama jam ir jo dvariškiams gyvybes. Tačiau jie vaikų neturėjo, todėl popiežius Klemensas VIII 1599 m. gruodžio 30 d. juos išskyrė.

1600 m. gruodžio 17 d. jo žmona tapo Šventosios Romos imperijos Ferdinado I ir Onos Jogailaitės Vengrės vaikaitė Marija Mediči (1573–1642) Jiems gimė:

• Liudvikas XIII (1601–1643), Prancūzijos karalius
• Elžbieta Burbonė (1602–1644), jos vyras Ispanijos karalius Pilypas IV
• Kristina Marija (1606–1663), jos vyras Savojos kunigaikštis Viktoras Amadėjus Savojietis
• Nikola Anri (1607–1611)
• Gastonas Burbonas (1608–1660), Orleano kunigaikštis
• Henrieta Burbonė (1609–1669), jos vyras Anglijos karalius Karolis I

Baltramiejaus naktį buvo priverstas paskelbti pereinąs į katalikų tikėjimą, prievarta laikytas Prancūzijos karaliaus dvare. 1576 m. pabėgo, kovojo hugenotų pusėje, 1587 m. sumušė katalikus prie Kutra. Prancūzijos diduomenės kovai su hugenotais sukurtai Katalikų lygai pradėjus kontroliuoti Paryžių, susivienijo su karaliumi Henriku III, kuris paskelbė jį savo įpėdiniu.Nužudžius Henriką III tapo Prancūzijos karaliumi ir 9 metus kovojo su Katalikų lyga. 1594 m. perėjo į katalikų tikėjimą. 1595 m. iš ispanų išvadavo Burgundiją, 1597 m. – Pikardiją. 1598 m. sudarė taiką su Ispanija. Siekdamas taikos šalies viduje 1598 m. išleido Nanto ediktą, suteikusį hugenotams religinių laisvių, privilegijų. Sustiprino absoliutizmą, nustojo šaukti Generalinius luomus.

Vedė protekcionistinę politiką, skatino manufaktūrinę gamybą. Sumažino kai kurias valstiečių prievoles. 1604 m. pradėta Kanados kolonizacija. Henrikas priešinosi Habsburgų galios didėjimui, rėmė Vokietijos protestantus, sudarė sąjungą su Šveicarija, tarpininkavo Ispanijos ir Nyderlandų ginčuose. Rengiantis karui su Šv. Romos imperatoriumi, katalikų fanatikas Fransua Ravaljakas jį nužudė.^[1]

• 
  Henrikas III Navarietis (vėliau Prancūzijos karalius Henrikas IV), apie 1575 m.
• 
  Henrikas IV Arko mūšyje 1589 m. rugsėjo 21 d., apie 1590 m.
• 
  Henriko IV apoteozė ir Marijos Mediči regentystės paskelbimas, 1623–1625 m. (Peteris Paulius Rubensas)

• Jean-Pierre Babelon. Henri IV. Paris, Fayard, 1982
• Gilles Bresson. Henri IV, Les années terribles dans l’ouest, étude, Éd. D’Orbestier, Le Château d’Olonne, 2007, ISBN 2-84238-098-3
• Pierre Miquel. Les Guerres de religion. Club France Loisirs, 1980. ISBN 2-7242-0785-8
• Nicola Mary Sutherland. Henry IV of France and the Politics of Religion. 1572–1596, 2 volumes, Intellect Books. 2002
• Francois Bayrou. Henri IV le roi libre