Išlikusiojo klaida
Išlikusiojo klaida (angl. survival bias) – loginė klaida, kuomet pernelyg daug dėmesio skiriama žmonėms ar kitiems objektams kurie „išliko“ – praėjo vienokią ar kitokią atranką ir todėl tapo daug labiau pastebimi, prieinami analizei. Tai viena iš atrankos paklaidos rūšių.
Ši klaida trukdo matyti tikras problemas ir realius jų sprendimų kelius. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai susistemino iš mūšio grįžusių savo bombonešių pažeidimus ir planavo gerai apšarvuoti dažniausiai pažeidžiamas vietas. Tačiau buvo apsižiūrėta, jog nemažai rimtai šarvuoti siūlomų vietų nėra labai jau svarbios – tokiose vietose pažeistas bombonešis dar gali parskristi į bazę. Iš tiesų rimtai sugadinti lėktuvai iš mūšio nebegrįžo, todėl tokie pažeidimai nebuvo aprašyti. Susidarė klaidingas įspūdis, jog svarbiausiose, kritinėse vietose bombonešių šarvuoti nebūtina, nes pažeidimų ten „niekada nepasitaiko“.[3][4]
Klaida pasitaiko ir nagrinėjant įvairių firmų istorijas bei jų kelius į sėkmę. Daugelis naujai susikūrusių firmų bankrutuoja. Ne visada akivaizdu, kurios išlikusių firmų darbo taisyklės ar verslo planai buvo ypatingi, labai sėkmingi, o kas daug nesiskyrė nuo panašių dalykų firmose, kurioms nepavyko.[5] Taip pat ir vienokios ar kitokios priemonės, kurios, manoma, kad padėjo kokią nors krizę atlaikiusioms firmoms išlikti, galbūt buvo ne prasčiau taikomos ir ten, kur nepadėjo. Todėl ir dauguma tokias priemones siūlančių konsultacinių firmų vengia pateikti jų patarimų sėkmės statistiką, apsiribodamos nedaugeliu sėkmingų pavyzdžių.[6]
Išlikusiojo klaida gali trukdyti įvertinant vieno ar kito įvykio pavojingumą. Pavyzdžiui, išnagrinėjus veterinarų ataskaitas, 1987 m. buvo paskelbta, jog iš didelio aukščio nukritusios katės susižeidžia mažiau, nei nukritusios iš kiek mažesnio aukščio.[7][8] Iš pradžių tai buvo aiškinama tuo, jog krintanti katė pasiekia stabilų greitį, kuris toliau krintant nebedidėja, tačiau yra daugiau laiko užimti optimalią padėtį smūgiui į žemę. Tačiau dabar labiau tikima, jog daugelis iš tikrai aukštai nukritusių kačių tiesiog žuvo, taigi nepateko pas veterinarą ir todėl veterinarų duomenys išlikimo statistikai vertinti netinka.[9]
Yra aprašyta istorijų, kaip delfinai padėjo skęstantiems žmonėms, stūmė juos į krantą, padėjo laikytis ant vandens. Tos istorijos gali būti teisingos, tačiau niekas nebegali išgirsti nuskendusiųjų, kuriems greta buvę delfinai nepadėjo.[10]
Klaida taip pat pasireiškia nagrinėjant plačiai žinomų menininkų, politikų ar verslininkų biografijas. Žiniasklaida dažnai sureikšmina jų jaunystės lūkesčius, pastangas, praeities įvykius („metęs mokslus, ėmėsi verslo“ [11], „surinko pirmą kompiuterį pardavimui garaže“ ir pan.), nors ne visi jie yra vėlesnių didelių pasiekimų pagrindinė priežastis ir gali būti panašūs kaip ir daugelio kitų žmonių, kuriems pavyko daug mažiau.[12] Būtent todėl tarp jaunų žmonių paplitęs įsitikinimas, jog tapti įžymiu menininku ar verslininku nėra labai sunku.[6]