Kalva
Šis straipsnis apie reljefo formą. Apie kaimą Lietuvoje skaitykite straipsnyje Kalva (kaimas).
Kalva – nedidelė apskrita, ovali arba pailga lėkštašlaitė neryškia papėde Žemės paviršiaus pakiluma, reljefo mezoforma.[1]
Terminas
Visuotinė lietuvių enciklopedija kalva vadina pakilumą, kurios santykinis aukštis iki 200 m.[1] Aukštesnė kraštovaizdžio pakiluma jau gali būti ir kalnas. Tačiau, pvz., Britų geologijos tarnyba kalva laiko iki 1000 pėdų (304,8 m) nuo aplinkinio vyraujančio landšafto lygio iškilusį gruntą,[2] o Oksfordo anglų žodyno nuomone kalva gali būti iki 2000 pėdų (610 m).[3] Lenkijos Dinaminės geologijos žodyne kalva gali būti pavadinta pakiluma tarp 100 iki 300 m.[4] Didžioji tarybinė enciklopedija kalva vadina taip pat iki 200 m nuo aplinkos pakilusią aukštumą.[5]
Pailga kalva, kurios ilgoji ašis 4–5 kartus didesnė negu trumpoji, vadinama gūbriu arba drumlinu. Kalvagūbris susidaręs iš nuogulų vadinasi ozas. Žemuma aplink kalvą vadinasi klonis.[1]
Kalvų susidarymas
Kalvos pagal susiformavimo priežastis skirstomos į skulptūrines, kurios susidaro egzogeninių procesų suraižytame paviršiuje ir akumuliacines, susidarančias susikaupus daug sąnašų. Skulptūrines kalvas formuoja erozija, denudacija, egzaracija, abrazija, karstas, akumuliacines – ledyniniai, moreniniai, eoliniai, vulkaniniai, fliuvioglacialiniai procesai.[1]
Lietuvoje kalvų daugiausia Baltijos ir Žemaičių aukštumose.[1]
Panaudojimas
Kai kurias statesnes kalvas jau nuo seno išmokta panaudoti įrengti įtvirtintoms gyvenvietėms, gynybinėms pilims statyti. Lietuvoje nemažai tokių natūralių kalvų, dažnai šiek tiek pertvarkytų, padarant stetesniais šlaitus, tapo piliakalniais. Tačiau yra ir žmogaus darbo kalvų, vadinamų terpais, ant kurių, ypač Baltijos ir Šiaurės jūros pakrantėje buvo įrengiamos įtvirtintos gyvenvietės.
Ant kalvų ir net jų grandinės yra išaugę tokie miestai kaip Roma, Paryžius, Vilnius, Telšiai.
