Kiklados
Kiklados (gr. Κυκλάδε = Kykládes) – Graikijos salų grupė Egėjo jūroje. Tai viena iš salų grupių, sudarančių Egėjo archipelagą. Pavadinimas reiškia, kad jos yra aplink (κυκλάς) šventą Delo salą.
| Kikladų nomas gr. Νομός Κυκλάδων | |
|---|---|
 | |
| Valstybė |  Graikija |
| Periferija | Pietų Egėjo periferija |
| Administracinis centras | Ermupolis |
| Demų skaičius | 20 |
| Kinotitų skaičius | 11 |
| Gyventojų | 119 549 |
| Plotas | 2 572 km² |
| Tankumas | 46 žm./km² |
| ISO 3166-2 | GR-82 |
| Pašto kodas | 84x xx |
| Tel. kodas | 228x0 |
Kikladų salų grupę sudaro apie 220 salų, iš kurių didžiausios yra Amorgas, Anafė, Andras, Antiparas, Delas, Eschatė, Ijas, Kėja, Kimolas, Kytnas, Melas, Mykonas, Naksas, Paras, Folegandras, Serifas, Sifnas, Sikinas, Syras, Tenas ir Tera arba Santorinas. Kiklados yra nugrimzdusių kalnų viršūnės, tik Santorinas ir Milas yra vulkaninės kilmės. Klimatas yra sausas ir švelnus, išskyrus Nakso salą, žemė nederlinga. Salos kalnuotos, aukštis iki 1008 m (Nakso saloje).
Pagrindinis salų miestas ir sostinė yra Ermupolio miestas Syro saloje, kuriame gyvena 13 400 gyventojų. Daugumą mažųjų salų yra negyvenamos. Kikladų salynas sudaro Kikladų nomą Pietų Egėjo periferijoje.
Visoje salų grupėje gyvena 119 549 gyventojai. Regione auginamos vynuogės, vaisiai, kviečiai, gaminamas alyvuogių aliejus ir tabakas. Skaldomas marmuras.[1] Plėtojamas turizmas.
Čia atsirado graikų išvesta kačių rūšis, vadinama Egėjo kate.
Istorija
Žmonės Kikladų salyne apsigyveno neolite (apie 6 tūkstm. pr. m. e.). Bronzos amžiuje čia buvo paplitusi savita Kikladų kultūra. Apie 2 tūkstm. pr. m. e. šiaurinėse salose apsigyveno jonėnai, Delo sala pamažu tapo senovės Graikijos religijos centru. Apie 900 m. pr. m. e. Kikladų pietines salas užėmė iš Peloponeso atsikėlę dorėnai. V a. pr. m. e. Kikladų salų poliai priklausė Delo sąjungai, IV a. pr. m. e. – Atėnų antrajai jūrų sąjungai. 133 m. pr. m. e. salyną užėmė romėnai.[2]