Naujojo Kaimo judėjimas

Naujojo kaimo judėjimas (kor. 새마을 운동, semaul undong) – nuo 1970 m. Pietų Korėjoje vykdomas projektas, kurio pirminis tikslas buvo pakelti gyvenimo lygį kaimo vietovėse. Pagrindinė priežastis, paskatinusi šio projekto vykdymą, buvo to meto spartus šalies ekonomikos vystymasis, kuris labiausiai paveikė miestus, tuo tarpu kaimuose žmonės gyveno palyginti skurdžiai. Sumažindamas atotrūkį nuo miesto ir kaimo pragyvenimo lygio, tuometinis prezidentas Pak Čionghy siekė stabilizuoti socialinę padėti ir išvengti neramumų.

Padėtis kaimuose buvo gerinama pakeliant valstybės reguliuojamas grūdų kainas, populiarinant produktyvesnes augalų veisles ir suteikiant lengvai prieinamą finansavimą bendruomenių iškeltiems projektams. To dėka kaimuose buvo žymiai išplėsta infrastruktūra, palengvintas žemės ūkio produktų patekimas į miesto turgus, pakeltas technologinis lygis.^[1]

Projektas buvo vykdomas skatinant tarpusavio pagalbą, bendradarbiavimą ir žmonių iniciatyvumą. Bendruomenėms buvo nemokamai suteikiamos žaliavos, kurias jos galėjo panaudoti pagal savo supratimą gyvenimo sąlygų gerinimui. Tie kaimai, kurie parodydavo sugebėjimą tinkamai panaudoti gautą paramą, galėjo pretenduoti į papildomą jos gavimą. Iš pradžių tai buvo pakankamai efektyvus modelis, sugebėjęs smarkiai pakelti pragyvenimo lygį kaimo vietovėse, tačiau bėgant laikui jis tapo vis mažiau veiksmingas. Judėjimo administravimas tapo vis labiau biurokratiškas, centralizuotas, jo pagalba buvo siekiama patenkinti įtakingų grupių poreikius, išaugo korupcija.^[2]

Pirminės formos Naujojo kaimo judėjimas nustojo veikęs 1980-tųjų viduryje ir peraugo į nevyriausybinę organizaciją, užsiimančią socialinės gerovės kėlimu, vykdančią aplinkosaugos, švietimo ir kitokius projektus. Organizacija veikia iki šiol, turi keliasdešimt tūkstančių narių.^[3]