| Pierre Bec | |
|---|---|
| Gimė | 1921 m. gruodžio 11 d. Paryžius, .svg){kind=small} Prancūzija |
| Mirė | 2014 m. birželio 30 d. (92 metai) Puatjė, Prancūzija |
| Veikla | kalbininkas, rašytojas, poetas |
| Pareigos | profesorius |
Pjeras Bekas (pranc. Pierre Bec, oks. Pèire Bèc, 1921 m. gruodžio 11 d. Paryžius, Prancūzija – 2014 m. birželio 30 d. Puatjė, Prancūzija)[1] – prancūzų rašytojas, oksitaniškai rašęs poetas ir kalbininkas. Gimė Paryžiuje, vaikystę praleido Kazere, kur išmoko oksitanų kalbą. 1943–1945 m. buvo ištremtas į Vokietiją priverstiniams darbams. Grįžęs studijavo Paryžiuje, 1959 m. apgynė daktaro laipsnį. Jis buvo vienas iš Oksitanų studijų instituto steigėjų ir nuo 1962 iki 1980 m. jo prezidentas.
P. Bekas buvo Puatjė universiteto profesorius ir direktoriaus pavaduotojas Viduramžių civilizacijos aukštųjų tyrimų centre.[2] Jis laikomas vienu svarbiausių oksitanų dialektologijos ir oksitanų viduramžių literatūros specialistų. P. Beko veikla apima oksitanų politiką, filologijos tyrimus ir literatūrinę kūrybą. Jis dirbo su tokiais leidiniais, kaip „Cahiers de Civilisation Médiévale“, „Revue de Linguistique Romane“, „Estudis Romànics“, „Oc“.
1982 m. drauge su Ž. Taupiaku ir M. Grosklodu dalyvavo Komisijoje dėl araniečių tarmės kalbinio sunorminimo: jie nustatė kai kurias kalbines normas, ofiacialiai priimtas 1983 m. sekant Oksitanų studijų instituto rekomendacijomis gaskonų kalbai.
Sulaukęs 92–ejų metų P. Bekas mirė 2014 m. birželio 30 d. Puatjė.[3]
P. Bekas savo darbe „Manuel pratique de Philologie romane“ (II t., p. 316) teigė, kad egzistuoja tam tikra diachroninė retoromanų kalbų (t. y. retoromanų, friulų ir ladynų) ir šiaurės italų, arba Pietų Alpių (vakarų lombardų, rytų lombardų, pjemontiečių, venetų, emiliečių-romaniečių ir ligūrų), kalbų vienovė. Šį klausimą toliau nagrinėjo australų kalbininkas Dž. Halas.[4]