Rusijos Respublika
Rusijos Republika (rus. Российская Республика = Rossijskaja Respublika) arba Rusijos Demokratinė Federalinė Respublika (rus. Российская Демократическая Федеративная Республика = Rossijskaja Demokratičeskaja Federativnaja Respublika)[b] – 1918 m. Konstitucijos pagrindu įkurta trumpai gyvavusi valstybė, kuri de jure kontroliavo savo pirmtakės Rusijos imperijos teritorijas. 1917 m. buvo pasirašytas dekretas, kurį patvirtino tuometinis ministras pirmininkas Aleksandras Kerenskis bei teisingumo ministras Aleksandras Zarudnas.[1]
| Rusijos Respublika rus. Российская Республика (1917–1918) rus. Российская Демократическая Федеративная Республика (1918) | |||||
| |||||
| |||||
| Himnas (Rusiškai) Рабочая Марсельеза Rusijos himnas | |||||
 | |||||
| Sostinė | Petrogradas | ||||
| Kalbos | rusų | ||||
| Valdymo forma | Respublika | ||||
| Ministras pirmininkas | |||||
| 1917 m. rugsėjo–lapkričio mėn. | Aleksandras Kerenskis (pirmas) | ||||
| 1917–1918 | postas neužimtas[a] | ||||
| Era | Pirmasis pasaulinis karas | ||||
| Valiuta | Rublis | ||||
Bolševikams perėmus valdžią, Rusijos Respublikos Vyriausybė buvo panaikinta 1917 m. lapkričio 7 d. Nepaisant to, tą patį mėnesį buvo surengtas dalinai demokratiškas Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas. 1918 m. sausio 18 d. susirinkimas išleido dekretą, kurio nutarimu Rusija buvo paskelbta demokratinė federalinė respublika, tačiau sekančią dieną bolševikai šį sprendimą anuliavo.[2] 1918 m. sausio 25 d., bolševikams paskelbus apie Rusijos TFSR įkūrimą, Rusijos Respublika žlugo.[3]
Istorija
Po Vasario revoliucijos Rusijos imperatorius Nikolajus II atsisakė sosto ir buvo suformuota Laikinoji Vyriausybė, kuriai vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Monarchijos statusas liko neišspręstas.
Oficialiai tuometinė Respublikos Vyriausybė buvo laikina, nors de facto dėl valdžios šalyje pastaroji konkuravo tiek su sovietų (daugiausia Petrograde), tiek įvairių etninių separatistų politinėmis grupuotėmis. Sovietai buvo politinės proletariato organizacijos, stipriausios pramoniniuose regionuose, kuriuose dominavo kairiosios partijos. Jų politinė įtaka buvo pagrįsta sukarintomis pajėgomis, kurių dėka pastarieji kartais sugebėdavo sėkmingai konkuruoti su neefektyvia Laikinąja vyriausybe.
Per pirmąsias savaites būdamas ministru pirmininku Lvovas vadovavo keletui trumpalaikių reformų, kuriomis buvo siekiama radikaliai liberalizuoti Rusiją: buvo įvesta visuotinė suaugusiųjų rinkimų teisė, suteiktos spaudos ir žodžio laisvės, panaikinta mirties bausmė, panaikinti visi teisiniai religijos, klasės ir rasės apribojimai. Neturėdamas stiprios politinės paramos, 1917 m. liepą jis atsistatydino ir ministro pirmininko pareigas perleido karo ministrui Aleksandrui Kerenskiui. Vis dėlto nepaisant sėkmingo valdžios perdavimo Vyriausybės situacija išliko įtempta: Kerenskiui pabandžius pašalinti generolą Lavrą Kornilovą iš užimamų pareigų, šis siekė įvykdyti karinį persversmą, bet nesėkmingai.[4]
Žlugus Kornilovo maištui, rugsėjo 1 d. Kerenskis paskelbė Rusiją respublika ir įsteigė Laikinąją Tarybą, kuri vykdė laikinojo parlamento funkcijas ruošiantis Steigiamojo susirinkimo rinkimams. Tačiau 1917 m. lapkričio 7 d. bolševikai valdžią parėmė ir Laikinąją Vyriausybė bei ir Laikinoji Taryba buvo paleistos.[5]
Rusijos Respublika de jure gyvavo iki Rusijos TFSR paskelbimo 1918 m. lapkričio 25 d. Reaguodamos į šį žingsnį, bolševikams prieštaraujančios politinės jėgos 1918 m. rugsėjo mėn. paskelbė apie Rusijos Valstybę (rus. Россійское Государство), kurios valdymą patikėjo Direktorijai.