Skandinavijos priešistorė

Pasitraukus ledynams Danijoje ir Pietų Švedijoje atsirado tundra, kurioje gyveno šiaurės elniai. Juos medžiojo Hamburgo kultūros atstovai. Jie buvo klajokliai, gyvenę tipiuose. Be samanų tundroje augo keli beržai ir šermukšniai. Palaipsniui atsirado taiga.

Ankstyviausias žmogaus rankų darbo radinys, aptiktas Danijoje, yra elnio kaulai, suskaldyti, norint iščiulpti kaulų smegenis, dar prieš paskutinį apledėjimą, kitaip sakant, žmogaus gardžiuotasi tuo skanėstu ne vėliau kaip prieš 50 000 metų. Tačiau titnagą vartojusios šiaurinių elnių medžiotojų kultūros pėdsakai, aptinkami ten, kur dabar driekiasi Danijos žemės, yra iš laikotarpio, ne ankstesnio kaip 10 tūkstantmetis pr. m. e., kai ilgai ir netolygiai traukėsi ledynas; kiek vėliau čia būta ir ruonių medžiotojų, kurie tarp arktinio ledyno kalnagūbrių panašiai kaip grenlandiečiai vertėsi žeberkline medžiokle. Tiek vienu, tiek kitu atveju jie įsigavo į Daniją iš pietų pusės.

Pirmieji žmonės į Šiaurės Norvegiją atsikėlė pamažu slinkdami aukštyn vakarine pakrante, kur panašus medžioklės būdas buvo paplitęs apie 8 tūkstantmetį pr. m. e. Po ilgų klajonių tundroje jie galėjo patekti iš rytų^[1]. Švedija bei Suomija buvo apgyvendintos gerokai vėliau. Švedija iš pradžių buvo mažai arba visiškai neprieinama, nes ledynkalnio gūbriai čia tirpo – ne taip kaip Norvegijoje – iki 8 tūkstantmečio. Žemės lygis, atslūgus milžiniškam ledyno slėgiui, visąlaik kilo ir nesiliauja iki šiol, o Baltijos jūros baseinas, talpinęs plūstantį vandenį, kuriam laikui buvo pasidaręs didžiulis gėlavandenis ežeras. Gyvenviečių pėdsakai, aptinkami Švedijoje, yra maždaug iš 6 tūkstantmečio pr. m. e. Tačiau Suomija dar ilgą laiką buvo labai retai apgyvendinta.

Prieš smarkų atšilimą maždaug 5 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, kai tirpstantis ledas didžiąsias upes, kažkada tekėjusias iš Baltijos ežero, pavertė dabartinės jūros kanalais, klajoklių tautelės buvo palikę šiokius tokius pėdsakus tame žemės masyve, kuris galiausiai tapo Danijos salomis. Jie naudojo iš kaulo pasigamintus padargus, o šuo buvo vienintelis jų prisijaukintas gyvulys. Tačiau netrukus po Baltijos jūros persiformavimo, vadinamosios „virtuvės atliekos“, nusėjusios pakrantės, įtikinamai rodo čia gyvenus titnaginės kultūros žmones, kurie mito gyvuliniu maistu – nuo vėžiagyvių iki medžiojamų paukščių. Panašių liekanų randama išilgai visos Norvegijos pakrančių iki pietinės Švedijos vietos, kur yra nuslūgęs vandens lygis. Norvegijoje, be to, natūralistiniai raižiniai ar piešiniai ant glotnių uolų liudija apie pirmosios minties probrėškius.

Šiaurės Skandinavijoje gyvenimo būdas beveik nesikeitė beveik visą 3 tūkstantmetį pr. m. e., bet piečiau pasirodė pirmieji žemdirbiai, kurie atkovotuose iš miškų žemės sklypuose vertėsi lydimine žemdirbyste bei pusiau klajokline gyvulininkyste ir pradėjo iš medžių ar supintų virbų statytis daugiau ar mažiau patvarius būstus. Keramikos dirbiniai bei įrankiai rodo iš pietų atklydus kelias emigrantų bangas, – o į Suomiją – iš rytų. Viena iš tokių emigrantų bangų, į Daniją iš užjūrio atnešė megalitų kultą, kuris mirusiųjų laidojimą pavertė milžiniško triūso reikalaujančia apeiga. Tiek dolmenai, tiek koridoriniai kapai čia aptinkami daug dažniau negu kur kitur Vakarų Europoje, o viename koridoriniame kape pasitaiko net šimtas palaikų. Prieš išnykdamas maždaug apie 2 tūkstantmetį pr. m. e. šis laidojimo paprotys, nepasiekęs Norvegijos, išplito Švedijos pakrantėse.

Priešistoriniai laikai žinomi iš nepatikimų atsitiktinai aptiktų archeologinių radinių interpretacijų. Pasak istorikų, šiaurės kraštai išliko terra incognita ir jų buvimas beveik visiškai nedomino civilizuoto pasaulio. Apie skandinavus nėra tokių šaltinių, kuriuos būtų galima palyginti su Cezario savo priešų faktiniu aprašymu, arba romantiškai pavaizduotas Tacito germanais, ar net 731 m. Bedos Garbiojo užbaigta Anglų tautos bažnytine istorija; tuo laiku uolūs krikščionių misionieriai – dažniausiai pačių ankstyviausių patikimų žinių šaltinis – vos pasiekė Danijos pakrantę.

Žymi pažanga buvo padaryta bronzos amžiuje (apie 1500–500 pr. m. e.), kai Danijos bei pietinės Švedijos gyventojams pavyko sulydyti lydinį, kurio gamybai tiek varį, tiek alavą teko atsivežti iš tolimų žaliavų šaltinių Centrinėje Europoje. Į pietus buvo siunčiami kailiai ir vergai, taip pat vertinamas gintaras, o mainais grįždavo ne tik žaliavų, bet ir gatavos produkcijos, kaip antai bronziniai kardai, keliantys nuostabą ir norą pamėgdžioti. To laikotarpio gyvenseną primena išlikęs ilgas ir lenktas žalvarinis ragas, vadinamas lur dažnai randamas po du ir dar dabar galintis skleisti garsus, panašius į trombono skambesį. Jie galbūt buvo saulės kulto apeiginiai reikmenys, kaip, be abejonės, buvo nuostabiausias diskas, pritaisytas prie 6 ratų ir traukiamas paauksuoto žirgo. Visa ši apeiginė konstrukcija nedidelė, todėl nesunku buvo nešioti po laukus, kur, jos pagalba buvo stengiamasi iš saulės dievo išmelsti gausų derlių.

Apie vienokias ar kitokias derlingumo apeigas taip pat byloja stilizuoti akmens raižiniai, kur bronzos amžiaus žmonės puošė tinkamus lygius paviršius beveik visoje pietinėje Norvegijoje ir Švedijoje, taip pat Baltijos jūros salose. Raižinių temos mena, kad ši išsivysčiusi Šiaurės kultūra, kurie skolinosi net iš tolimosios Mikėnų Graikijos, neretai net pranokdama savo įkvėpėjus, buvo tvirtai suaugusi su žemdirbiu triūsu.