Spagečių vesternas

Pasak spagečių vesternų aktoriaus Aldo Sambrello, frazę „spagečių vesternas“ sugalvojo ispanų žurnalistas Alfonso Sánchez, turėdamas omenyje itališką maistą – spagečius^[5]. Spagečių vesternai dar vadinami „itališkaisiais vesternais“ arba, daugiausia Japonijoje, – „makaronų vesternais“ ^[6]. Italijoje šis žanras paprastai vadinamas „western all’italiana“ (itališko stiliaus vesternas). Taip pat kai kuriose šalyse, ypač Vokietijoje, vartojamas terminas „Italo–Western“.

Sąvoka „eurovesternai“ (Eurowesterns) plačiai vartojama visiems ne itališkiems Europos vesternams, įskaitant Vakarų Vokietijos Vinetu filmus ar Rytų bloko raudonuosius vesternus. „Paella vesternas“ buvo vartojamas Ispanijoje sukurtiems vesternams pavadinti, pavadinimą kildinant nuo ispaniško ryžių patiekalo^[7]. Japonų filmas „Tampopo“ buvo reklamuojamas kaip „Rameno vesternas“^[8].

Dauguma spagečių vesterno žanro filmų iš tikrųjų buvo tarptautinė bendra Italijos ir Ispanijos, kartais Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Graikijos, Izraelio, Jugoslavijos ar JAV produkcija. Nuo 1960 iki 1978 m. buvo sukurta daugiau nei šeši šimtai Europos vesternų^[9].

Iš pradžių šie filmai buvo išleisti italų kalba arba su itališku dubliažu, bet kadangi daugelyje filmų vaidino daugiakalbiai aktoriai, o garsas buvo sinchronizuojamas vėliau, dauguma itališkų vesternų neturi oficialios dominuojančios kalbos^[10].

Tipišką spagečių vesterno komandą sudarė italų režisierius, italų–ispanų^[11] techninis personalas ir aktoriai iš Italijos, Ispanijos ir (kartais) Vakarų Vokietijos bei JAV.

Filmavimo vietos

Dauguma 1964–1978 m. filmuotų spagečių vesternų buvo kuriami už nedidelį biudžetą ir filmuojami „Cinecittà“ studijose bei įvairiose pietų Italijos ir Ispanijos vietovėse^[12]. Daugelio istorijų veiksmas vyksta sausuose Amerikos pietvakarių ir Šiaurės Meksikos kraštovaizdžiuose, todėl dažnos filmavimo vietos buvo Tabernaso dykuma ir Kabo de Gatos-Nicharo gamtinis parkas – vulkaninės kilmės teritorija, garsėjanti plačiais smėlio paplūdimiais; abi šios vietovės yra Almerijos provincijoje pietryčių Ispanijoje. Kai kurios spagečių vesternams pastatytos dekoracijos ir studijos išliko kaip pramogų parkai, pavyzdžiui, „Texas Holiwood“, „Mini Holiwood“ ir „Western Leone“, ir toliau naudojamos kaip filmavimo aikštelės^[13]. Kitos filmavimo vietos naudotos centrinėje ir pietų Italijoje, pavyzdžiui, Valle del Treja parkai (tarp Romos ir Viterbo), Kamposeko vietovė (šalia Kamerata Nuovos, pasižyminti karstiniu reljefu), kalvos aplink Kastelučijų, Gran Saso kalno apylinkės, Tivolio karjerai ir Sardinija. Filmas „Dievo ginklas“ buvo filmuojamas Izraelyje^[14].

Ankstyvieji Europos vesternai

Jau 1896 m. Gabriel Veyre nufilmavo filmą „Repas d’Indien“ (liet. „Indėnų pokylis“). 1911–1912 m. Prancūzijos Kamarge buvo sukurti keli filmai vesternų stiliumi^[15].Italijoje Amerikos Vakarai, kaip spektaklių veiksmo vieta, atsirado 1910 m. Giacomo Puccini operoje „La fanciulla del West“ (liet. „Mergina iš Vakarų“), kuri kartais laikoma pirmuoju spagečių vesternu^[16][17]. Pirmasis Italijoje sukurtas vesternas buvo Turino kino studijos „Itala Film“ darbas „La voce del sangue“ (1910 m.)^[18]. 1913 m. pasirodė „La vampira Indiana“ – vesterno ir filmo apie vampyrus derinys. Jį režisavo Vincenzo Leone, Sergio Leone tėvas, o pagrindinį indėnų princesės Fatale vaidmenį atliko jo motina Bice Waleran^[19]. Italai taip pat kūrė filmus apie Laukinį Bilą Hikokoką, o vokiečiai leido vesternus, kuriuose Bela Lugosi vaidino indėnų vadą.

Iš iki 1964 m. sukurtų su vesternais susijusių Europos filmų bene daugiausia dėmesio sulaukė Luis Trenker „Der Kaiser von Kalifornien“ (liet. „Kalifornijos karalius“) (1936 m.)^[20]. Kitas itališkas vesternas – „Una signora dell’ovest“ (liet. „ Mergina iš auksinių Vakarų“) (1942 m.). Filmo pavadinimas yra užuomina į Giacomo Puccini operą, tačiau tai nėra jos ekranizacija. Tai buvo vienas iš nedaugelio vesternų, sukurtų nebyliojo kino ir fašistinės Italijos laikais^[21]. Šio žanro pirmtakais taip pat buvo Giorgio Ferroni filmas „Il fanciullo del West“ (liet. „Berniukas iš Vakarų“) (1943 m.) ir Fernando Cerchio komedija „Il bandolero stanco“ (liet. „Pavargęs banditas“) (1952 m.)^[22][23].

Po Antrojo pasaulinio karo Europoje buvo pavienių vesterno scenografijos panaudojimo atvejų, daugiausia komedijose arba muzikinėse komedijose. Vesternų komedijų ciklą 1959 m. pradėjo filmai „La sceriffa“ ir „Il terrore dell’Oklahoma“, po kurių sekė kiti filmai, kuriuose vaidino tokie komedijų specialistai kaip Walter Chiari, Ugo Tognazzi, Raimondo Vianello ar Fernandelis. Vienas italų kritikas šias komedijas palygino su amerikietiškais Bob Hope filmais^[24].

Spagečių vesterno ištakos

Pirmasis Ispanijoje nufilmuotas amerikiečių ir britų vesternas buvo Raoul Walsh 1958 m. režisuotas „The Sheriff of Fractured Jaw“ su aktore Jayne Mansfield. Po jo 1961 m. pasirodė britų – ispanų vesternas „Savage Guns“, taip pat filmuotas Ispanijoje. Tai buvo Ispanijos, kaip tinkamos Europos vesternų filmavimo vietos, pradžia. 1961 m. italų kompanija koprodiusavo prancūzišką filmą Meksikos revoliucijos tema, o 1963 m. buvo sukurti trys itališki – ispaniški vesternai: „Duello nel Texas“, „Tres hombres buenos“ ir „El sabor de la venganza“.1965 m. Bruno Bozzetto išleido animacinį filmą „West and Soda“ – vesterno parodiją su ryškia spagečių vesterno tematika. Nors filmas buvo išleistas praėjus metams po pagrindinio Sergio Leone spagečių vesterno „Už saują dolerių“, iš tikrųjų „West and Soda“ buvo pradėtas kurti metais anksčiau ir truko ilgiau, daugiausia dėl to, kad vietoj įprastos vaidybos buvo naudojama daugiau laiko reikalaujanti animacija. Dėl šios priežasties pats Bozzetto teigia išradęs spagečių vesterno žanrą^[25].

Kadangi nėra tikro sutarimo, kur nubrėžti tikslią ribą tarp spagečių vesternų ir kitų eurovesternų (ar apskritai kitų vesternų), negalima pasakyti, kuris iš iki šiol minėtų filmų buvo pirmasis spagečių vesternas. Tačiau 1964 m. įvyko šio žanro proveržis – pasirodė daugiau nei dvidešimt Italijos kompanijų ar bendros gamybos filmų ir daugiau nei pusė tuzino Ispanijos ar Ispanijos ir Amerikos kompanijų vesternų. Be to, bene komerciškai sėkmingiausias iš visų šių vesternų buvo Sergio Leone filmas „Už saują dolerių“. Būtent Leonės pirmojo vesterno stiliaus, muzikos, vaidybos ir istorijos naujovės lėmė, kad spagečių vesternai tapo atskiru subžanru, o ne tik į amerikietiškus vesternus panašiais filmais^[26].

„Už saują dolerių“ ir jo įtaka

Šiame kertiniame filme Leone naudojo išskirtinį vizualinį stilių su dideliais stambiais veidų planais, kad papasakotų istoriją apie herojų, atvykusį į miestą, kurį valdo dvi nusikaltėlių gaujos ir kuriame neegzistuoja įprasti socialiniai santykiai. Herojus išduoda gaujas ir, norėdamas užsidirbti pinigų, nuteikia jas viena prieš kitą. Tada jis pasinaudoja savo gudrumu ir išskirtiniais ginklų naudojimo įgūdžiais, kad padėtų šeimai, kuriai grasina abi gaujos. Jo išdavystė atskleidžiama ir jis žiauriai sumušamas, bet galiausiai nugali likusią gaują. Šioje istorijoje sąveikauja gudrumas ir ironija (herojaus gudrybės, apgaulės, netikėti veiksmai ir sarkazmas), viena vertus, ir, kita vertus, patosas (žiaurumas prieš beginklius žmones ir prieš herojų po to, kai buvo atskleista jo dviguba klasta). Novatoriška Ennio Morricone partitūra išreiškia panašų dvilypumą tarp keistų ir neįprastų garsų bei instrumentų, viena vertus, ir sakralinės dramaturgijos didžiosiose konfrontacijos scenose, kita vertus. Dar viena svarbi naujovė buvo Clint Eastwood vaidyba, kai jis suvaidino žmogų be vardo – neskustą, sarkastišką, įžūlų Vakarų antiherojų, siekiantį savo naudos, su savitu vizualiniu įvaizdžiu – skvarbiu žvilgsniu, cigaru ir ponču^[27].Spagečių vesternas gimė, suklestėjo ir išnyko itin komercinėje gamybos aplinkoje. Italijos kino produkcija paprastai būdavo mažo biudžeto ir mažai pelninga, o lengviausias kelias į sėkmę buvo imituoti jau patikrintą sėkmę^[28]. Kai gana mažo biudžeto filmas „Už saują dolerių“ tapo nepaprastai sėkmingu, pramonė noriai pasigavo naujoves. Dauguma vėlesnių spagečių vesternų stengėsi sukurti netašytą, lakonišką herojų, turintį antžmogiškų ginklų valdymo įgūdžių, pageidautina, kad jis būtų panašus į Clintą Eastwoodą. Taip savo karjeras pradėjo Franco Nero, John Garko ir Terence Hill, Anthony Steffen ir kiti tokie išliko visą savo spagečių vesterno karjerą.

Kad ir kas būtų herojus, jis prisijungdavo prie nusikaltėlių gaujos, kad įgyvendintų savo slaptus planus, kaip filmuose „Pistoletas Ringo“, „Sidabrinis doleris“ ir kituose, o filme „Anapus įstatymo“ banditas įsiskverbia į visuomenę ir tampa šerifu. Filme dažnai turi būti ryškus meksikiečių banditas (Gian Maria Volonté iš filmo „Už saują dolerių“, dažnai Tomas Milian arba Fernando Sancho vaidinamas personažas) ir niūrus senukas – dažniausiai laidotuvininkas, kuris tampa herojaus pagalbininku. Rančų šeimininkų dukteris ir barų merginas, kaip meilės objektus, nustelbdavo pavojingų vyrų geidžiamos jaunos lotynų amerikietės, kurias vaidindavo tokios aktorės kaip Nicoletta Machiavelli ar Rosalba Neri, arba Marianne Koch, atlikusi Marisol Leone filme. Blogiukų teroras prieš beginkles aukas filmuose tapo toks pat negailestingas kaip ir juostoje „Už saują dolerių“, o gal net ir dar žiauresnis, o jų žiaurus elgesys su herojumi, kai atskleidžiama jo išdavystė, tapo toks pat negailestingas, kaip ir gudrumas, kuriuo jie siekė užtikrinti pastarojo atpildą^[29].Pradžioje kai kuriuose filmuose šios naujos priemonės buvo maišomos su pasiskolintomis iš JAV vesternų, kas yra būdinga daugumai 1963–64 m. pasirodžiusių spagečių vesternų. Pavyzdžiui, Sergio Corbucci filme „Minnesota Clay“ (1964 m.), pasirodžiusiame praėjus dviem mėnesiams po „Už saują dolerių“, amerikietiško stiliaus herojus susiduria su dviem gaujomis – meksikiečių ir anglų, o (kaip ir „Saujoje dolerių“) pastarųjų lyderis yra miestelio šerifas^[30].

To paties režisieriaus filme „Johnny Oro“ (1966 m.) tradicinio vesterno šerifas ir mišrios rasės samdomas žudikas yra priversti sudaryti nelengvą sąjungą, kai meksikiečių banditai ir Amerikos indėnai kartu užpuola miestelį. Filme „Pistoletas Ringo“ tradicinis šerifas paveda pinigų siekiančiam herojui (akt. Giuliano Gemma, toks pat mirtinas, bet malonesnių manierų nei Eastwoodo personažas), infiltruotis į meksikiečių banditų gaują, kurios vadą paprastai vaidina Fernando Sancho.

Kaip ir pirmasis Leone vesternas, taip ir vėlesni jo dolerių trilogijos kūriniai – „Keliais doleriais daugiau“ (1965) ir „Geras, blogas ir bjaurus“ (1966) – padarė didelę įtaką tolesnei šio žanro raidai, kaip ir Sergio Corbucci „Džango“ bei du Enzo Barboni filmai apie „Trejybę“.

„Keliais doleriais daugiau” ir kiti filmai

Po 1965 m., kai antrasis Leon vesternas „Keliais doleriais daugiau“ sulaukė didelės finansinės sėkmės, samdomų medžiotojų profesija tapo spagečių vesternų herojų amatu tokiuose filmuose kaip „Il pistolero di Arizona“, „Per 100.000 dollari ti ammazzo“, „10000 dolerių už žudynes“ ir kt. Filmuose „Didžioji tyla“ ir „Un minuto per pregare, un istante per morire“ (liet. „Minutė melstis, sekundė mirti”) herojai kovoja su samdomais žudikais. Šiuo laikotarpiu daugelis spagečių vesternų herojų ir piktadarių ėmė nešioti muzikinį laikrodį po to, kai jis buvo išradingai panaudotas filme „Keliais doleriais daugiau”^[31].Spagečių vesternuose taip pat pradėjo vaidinti pora skirtingų herojų. Leone filme Eastwoodo herojus yra nesubrendęs premijų medžiotojas, apsirengęs panašiai kaip jo herojus filme „Už saują dolerių“, kuris užmezga nestabilią partnerystę su pulkininku Mortimeriu (akt. Lee Van Cleef), vyresniu premijų žudiku, naudojančiu sudėtingesnius ginklus ir dėvinčiu kostiumą, o galiausiai paaiškėja, kad jis taip pat yra keršytojas. Vėlesniais metais pasipylė spagečių vesternai su herojais, kurių motyvai (dažniausiai) buvo prieštaringi. Pavyzdžiui: teisėsaugininkas ir nusikaltėlis („Los buitres cavarán tu fosa“, liet. „Ir varnos iškas tau kapą”), armijos karininkas ir nusikaltėlis („All’ultimo sangue“, liet. „Palaidok juos giliai”), keršytojas ir (slaptas) armijos karininkas („Un Fiume di dollari“, liet. „Kalvos raudonos”), keršytojas ir (slaptas) kaltininkas („W Django!”, {{liet|Tegyvuoja Džango!”) ir pan.^[32]

Amžiaus tema filme „Keliais doleriais daugiau”, kur jaunesnis samdomasis žudikas gauna vertingų pamokų iš labiau patyrusio kolegos ir galiausiai tampa jam lygiavertis, plėtojama filmuose „I giorni dell’ira“ (liet. „Pykčio diena“ ir „Da uomo a uomo“ (liet. „Raita mirtis“). Abiem atvejais Lee Van Cleef tęsia vyresnio herojaus vaidmenį prieš atitinkamai Giuliano Gemma ir John Philip Law.

Zapatos vesternai

Vienas iš herojų poros variantų buvo revoliucingas meksikiečių banditas ir dažniausiai į pinigus orientuotas amerikietis iš Jungtinių Amerikos Valstijų pasienio. Šie filmai kartais vadinami „Zapatos vesternais“^[33]. Pirmasis iš jų buvo Damiano Damiani filmas „Kulka generolui”, o vėliau sekė Sergio Sollima trilogija: „Suvesti sąskaitas“, „Faccia a faccia“ (liet. „Akis į akį“) ir „Bėk, žmogau, bėk“.

Sergio Corbucci „Il mercenario“ (liet. „Samdinys“) ir Giulio Petroni „Kompanionai“ bei „Tepepa“ taip pat laikomi Zapatos vesternais. Daugelis šių filmų sulaukė ir gerų finansinių rezultatų, ir kritikų dėmesio. Jie dažnai interpretuojami kaip kritika tipiškam, Holivudui būdingam Meksikos revoliucijos traktavimui^[34].

„Geras, blogas ir bjaurus“ ir išdavystės

Leonės filme „Geras, blogas ir bjaurus” vis dar egzistuoja herojų poros ir piktadario schema, tačiau ji šiek tiek sušvelninta, nes čia visas tris puses vedė pinigų motyvas. Vėlesniuose filmuose, tokiuose kaip „Vado… l’ammazzo e torno”, „I tre che sconvolsero il West“ ar „Ammazzali tutti e torna solo“ keli pagrindiniai veikėjai ne kartą sudaro sąjungas ir išduoda vieni kitus dėl piniginės naudos^[35].

Filmuose „Ehi amico … c'è Sabata. Hai chiuso!“ ir „Se incontri Sartana prega per la tua morte“, kuriuos režisavo Gianfranco Parolini, į panašias išdavystės aplinkas įvedamas savotiškas herojus, nulipdytas pagal Mortimerio personažą iš filmo „Keliais doleriais daugiau”, tik be jokio keršto motyvo. Pirmąjame filme herojų Sabatą įkūnija pats Lee Van Cleef, o Gianni Garko vaidina labai panašų Sartanos herojų. Parolini sukūrė dar kelis filmus apie Sabatą, o Giuliano Carnimeo – visa seriją filmų apie Sartaną su Garko^[36].

„Džango“ ir tragiškasis herojus

Greta pirmųjų trijų Leonės spagečių vesternų didžiausią įtaką padarė Sergio Corbucci filmas „Džango“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Franco Nero. Džango buvo vienas žiauriausių spagečių vesternų. Jo herojus blaškosi tarp kelių motyvų – pinigų ir keršto, o jo pasirinkimas atneša nelaimes jam ir mylimai moteriai. Šio filmo įtaką spagečių vesterno stiliui rodo tai, kad „Džango“ vardas vėliau buvo naudojamas daugybėje vėlesnių vesternų^[37].

Nors jo personažas nėra pavadintas Džango, Franco Nero sukuria panašią atmosferą filmuose „Texas, addio“ (liet. „Sudie, Teksase“) ir „Le colt cantarono la morte e fu… tempo di massacro“ (liet. „Laikas žudyti“), kur herojui tenka susidurti su netikėtais ir pavojingais šeimyniniais santykiais. Vėliau sekė panašios „sūnaus palaidūno“^[38] istorijos: „Keoma“, „Ringo sugrįžimas“ ir daugelis kitų^[39].

Kitas nuskriausto herojaus tipas yra neteisingai apkaltinamas ir turi tų kaltinimų atsikratyti. Giuliano Gemma vaidino daugelyje sėkmingų šią temą perteikiančių filmų – „Dėl kelių dolerių“, „Ieškomas“ ir kt. Juose personažo vardas dažniausiai yra Haris^[40].

Nuskriaustas herojus, kuris tampa keršytoju, pasirodo daugelyje spagečių vesternų. Tarp komerciškai sėkmingesnių filmų su kerštui atsidavusiu herojumi – „keliais doleriais daugiau“, „Kartą Laukiniuose Vakaruose“, „Šiandien aš, rytoj – tu!“, „Priežastis gyventi, priežastis mirti“, „Paruošti karstą!“ – tie, su kuriais jis bendradarbiauja, paprastai turi prieštaringus motyvus^[41].

„Trejybės“ filmai ir komedijos triumfas

1968 m. spagečių vesternų banga pasiekė savo viršūnę ir sudarė trečdalį Italijos kino produkcijos, o jau 1969 m. sumažėjo iki dešimtadalio. Vis dėl to didelė Enzo Barboni filmo „mano vardas Trejybė“ ir jo tęsinio „Mano vardas vis dar Trejybė“ sėkmė kino teatruose suteikė italų kino kūrėjams naują modelį, kuriuo buvo galima mėgdžioti. Pagrindinius personažus suvaidino Terence Hill ir Bud Spencer, kurie kaip herojų pora jau bendradarbiavo ankstesniuose spagečių vesternuose „Dievas atleidžia... Aš ne!“, „Batų kalnas“ ir „Keturi tūzai “, kuriuos visus režisavo Giuseppe Colizzi. Humoras prasidėjo jau tuose filmuose, kuriuose buvo komiškų kovų scenų, tačiau Barboni filmai tapo burleskinėmis komedijomis. Juose vaidina greitas, bet tingus Trejybė (Hillas) ir jo didelis, stiprus ir irzlus brolis Bambino (Spenceris).

Istorijose šaipomasi iš stereotipinių vesterno personažų, tokių kaip darbštūs ūkininkai, teisėsaugininkai ir premijų medžiotojai. Kilo Trejybės įkvėptų filmų banga su greitais ir stipriais herojais ir kuriuose žudymų nebūna arba jų būna nedaug. Kadangi dviejose pavyzdinėse istorijose buvo religinių pacifistų, kad būtų galima paaiškinti šaudymo nebuvimą, visuose vėlesniuose filmuose buvo religinių grupių arba bent jau kunigų, kartais kaip vienų iš herojų^[42].

Dviejų „Trejybės“ vesternų muzika (atitinkamai Franco Micalizzi ir Guido bei Maurizio De Angelis) taip pat atspindėjo lengvesnę ir sentimentalesnę nuotaiką. Trejybės įkvėpti filmai taip pat perėmė šį ne tokį rimtą ir dažnai piktdžiugišką stilių[43].

Kai kurie kritikai smerkia šiuos filmus ir jų garso takelius kaip „tikrųjų“ spagečių vesternų išsigimimą. Iš tiesų, Hillo ir Spencerio meistriškai naudojama kūno kalba buvo sunkiai įkandama, todėl svarbu, kad sėkmingiausiuose po „Trejybės“ sekusiuose filmuose vaidino Hillas („Žmogus iš Rytų“, „Genijus, du bendrininkai ir naivuolis“), Spenceris („Tai gali būti atlikta... drauge“) ir Hillo bei Spencerio antrininkų pora filme „Karambola“. Spagečių vesternų senbuvis Franco Nero taip pat dirbo šiame subžanre filme „Cipola Colt“ (liet. Svogūninis revolveris), o Tomas Milian vaidino skandalingą premijų medžiotoją, sukurtą pagal Charlie Chaplin garsųjį Mažojo Valkatos personažą, filmuose „La vita a volte è molto dura, vero Provvidenza?“ (liet. Gyvenimas sunkus, tiesa, Providensai?) ir „Ci risiamo, vero Provvidenza?“ (liet. Štai ir vėl, tiesa, Providensai?)^[43].

Žanro saulėlydis

1975 m. Terence Hill dar sugebėjo pritraukti žiūrovus filmu „Genijus, du bendrininkai ir naivuolis“, o kitais metais Franco Nero pasiekė tą patį kaip Džango stiliaus herojus filme „Keoma“. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje įvairūs spagečių vesternai prarado populiarumą tarp pagrindinių kino žiūrovų ir jų gamyba praktiškai sustojo. Pavėluotai bandyta atgaivinti šį žanrą: komedija „Badis keliauja į Vakarus“ (1981 m.), bendras Ispanijos ir JAV filmas „Comin' at Ya!“ (taip pat 1981 m., nufilmuotas ir 3D formatu) ir „Džango 2“ (1987 m.).

Kultiniai spagečių vesternai

Kai kurie filmai, kurie nebuvo labai sėkmingi kino teatruose^[44], vis dėlto dėl tam tikrų išskirtinių siužeto ir (arba) pateikimo, ypatybių pelnė „kultinio“ statusą. Vienas iš „kultinių“ spagečių vesternų, sulaukęs ir kritikų dėmesio, yra Giulio Questi filmas „Se sei vivo spara“ (liet. Šauk, jei esi gyvas). Kiti „kultiniai“ filmai yra „Matalo!“, „Aklasis“ ir Joaquín Luis Romero Marchent „Cut-Throats Nine“.

Istorinis kontekstas

Keletas spagečių vesternų su istoriniais personažais, tokiais kaip Buffalo Billas, Wyattas Earpas, Vaikis Bilis ir t. t., dažniausiai pasirodo dar iki „Už saują dolerių“. Taip pat, priešingai nei vokiškuose vesternuose, nedaugelyje spagečių filmų yra Amerikos indėnų. Kai jie pasirodo, dažniau vaizduojami kaip diskriminacijos aukos, o ne kaip pavojingi priešai. Vienintelis gana sėkmingas spagečių vesternas, kuriame pagrindinį veikėją vaidina Amerikos indėnas (vieninteliame savo europietiškame vesterne jį suvaidino Burt Reynolds), yra Sergio Corbucci filmas „Navajo Džo“ (liet. Navahas Džo), kuriame (tariamai) navahų kaimą jau pirmosiomis minutėmis sunaikina banditai, o likusią filmo dalį keršytojas herojus daugiausia susiduria su anglais ir meksikiečiais, kol galiausiai įvyksta finalinis susidorojimas prie indėnų kapavietės.

Senovės mitai ir klasikinė literatūra

Keletas spagečių vesternų yra įkvėpti klasikinių mitų ir dramų. Tokie pavadinimai kaip „Fedra Vest“ ir „Quella sporca storia nel West“, kartais verčiama kaip „Džonis Hamletas“, reiškia ryšį su graikų mitais ir galbūt William Shakespeare dramomis. Pastaroji įkvėpė ir filmą „Dulkės saulėje“ („Dust in the Sun“, 1972), kuris labiau nei „Džonis Hamletas“ artimas originalui, kurio herojus išgyvena. „Il pistolero dell’Ave Maria“ (liet. „Užmirštas pistoletas“) paremtas Oresto keršto mitu. Yra panašumų tarp „Ringo sugrįžimo“ istorijos ir Homero „Odisėjos“. „ten, kur dažnai šaudo“ seka Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ pavyzdžiu, tačiau (vėlgi) su kitokia pabaiga – mylinti pora išvyksta kartu, o jų šeimos sunaikina viena kitą.

Spagečių vesterno miuziklai

Kai kurie itališki vesternai buvo kuriami specialiai muzikos žvaigždžių pasirodymui, pavyzdžiui, Ferdinando Baldi „Mažoji Rita keliauja į Vakarus“, kuriame vaidino Rita Pavone ir Terence Hill. Ne dainuojančius vaidmenis vesternuose atliko Ringo Starras filme „Aklasis“ ir prancūzų rokenrolo veteranas Johnny Hallyday Sergio Corbucci filme „Specialistas“.

Ryšiai su Rytų Azija

Filmo „Už saują dolerių“ istorija glaudžiai susijusi su Akira Kurosawa filmu „Yojimbo“. Kurosawa padavė Sergio Leone į teismą dėl plagiato ir gavo kompensaciją – išskirtines filmo platinimo teises Japonijoje, kur filmo herojus Clint Eastwoodas jau buvo didžiulė žvaigždė dėl televizijos serialo „Rawhide“ populiarumo. Leone finansiškai būtų labiau apsimokėję, jeigu jis būtų gavęs išankstinį Kurosawos leidimą naudoti „Yojimbo“ scenarijų^[45][46]. „Requiem per un gringo“ (liet. „Rekviem už Gringo“) turi daug kito žinomo japonų filmo – Masaki Kobayashi „Harakiri“ – pėdsakų.

Kai Azijos kovos menų filmai pradėjo pritraukti minias žiūrovų Europos kino teatruose, spagečių vesternų prodiuseriai bandė laikytis, šį kartą ne adaptuodami siužetus, o tiesiogiai įtraukdami į filmus kovos menus, kuriuos atliko Rytų aktoriai, pavyzdžiui, Chen Lee filme „Šanchajaus Džo“ arba Lo Lieh, kartu su Lee Van Cleef filme „Là dove non batte il sole“ (liet. „Nepažįstamasis ir ginklanešys“).

Politinės alegorijos

Kai kuriuose spagečių vesternuose buvo politinės potekstės, ypač kairiųjų politinių pažiūrų. Tokio filmo pavyzdys – „Ilsėkis ramybėje“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka italų rašytojas ir kino režisierius Pier Paolo Pasolini. Pasolinio personažas yra kunigas, išpažįstantis išlaisvinimo teologiją. Filme kalbama apie turtingų anglosaksų vykdomą neturtingų meksikiečių priespaudą, o jo pabaigoje raginama ginkluotis, tačiau jis nėra akivaizdus Zapatos vesternas, nes jame nėra tipiškos herojų poros – lotynų revoliucionieriaus ir anglo specialisto. „Valdžios kaina“ yra politinė alegorija apie Džono F. Kenedžio nužudymą ir rasizmą, pasakojama per JAV prezidento James Garfield nužudymą.

Septintojo dešimtmečio pradžioje kritikai pastebėjo, kad Amerikos kino žanrai sparčiai keičiasi. Atrodė, kad labiausiai amerikietiškas – vesterno – žanras įgauna naują, šiurkštesnę formą. Leone „Dolerio trilogija“ (1964–1966 m.) nebuvo spagečių vesterno ciklo Italijoje pradžia, tačiau kai kuriems amerikiečiams Leonės filmai buvo tikroji italų invazijos į amerikietiškąjį žanrą pradžia.

Christopher Frayling savo knygoje apie itališką vesterną aprašo, kad amerikiečių kritikai spagečių vesternų ciklą priėmė didele dalimi apsiribodami steriliais debatais apie amerikietiškojo (holivudinio) vesterno „kultūrines šaknis“^[47]. Jis pastebi, kad tik nedaugelis kritikų išdrįso pripažinti, jog jiems iš tikrųjų jau „nusibodo išsekęs Holivudo žanras“.

Spagečių vesternai paliko pėdsaką populiariojoje kultūroje ir padarė didelę įtaką daugeliui kūrinių, sukurtų Italijoje ir už jos ribų. Vėlesniais metais buvo „sugrįžusios istorijos“ „Džango 2“ su Franco Nero ir „Nemalonumų mėgėjai“ su Terence Hill ir Bud Spencer. Pirmajame amerikiečių vesterno filme „Hang 'Em High“ (liet. „Pakark juos aukštai“, 1968), kuriame vaidino Clint Eastwood, panaudoti spagečių vesternų elementai.

Amerikiečių režisierius Quentin Tarantino spagečių vesternų elementus panaudojo filmuose „Nužudyti Bilą“^[48], „Negarbingi šunsnukiai“^[49], „Ištrūkęs Džango“^[50], „Grėsmingasis aštuonetas“ir „Vieną kartą Holivude“ (apie išgalvotą amerikiečių aktorių Riką Daltoną, kartais dirbantį spagečių vesternuose).

Trilogijoje „Atgal į ateitį“ įvairiomis progomis, ypač trečiajame filme, atiduodama duoklė spagečių vesternams (ypač Sergio Leone „Dolerio trilogijai“). Amerikiečių animaciniame filme „Rango“ yra spagečių vesternų elementų, įskaitant personažą (mistinę „Vakarų dvasią“, veikėjų laikomą savotiška dievybe), kuris pagrindiniam veikėjui pasirodo kaip pagyvenęs Žmogus be vardo. 1985 m. japonų filmas „Tampopo“ buvo reklamuojamas kaip „rameno vesternas“. Japonų režisierius Takaši Miike atidavė duoklę šiam žanrui filmu „Japoniškas vesternas“ – vesternu, kurio veiksmas vyksta Japonijoje ir kuriam įtaką daro tiek „Džango“, tiek „Dolerio trilogija“^[51].

Bolivudo filmas „Sholay“ (1975 m.) dažnai vadinamas „kario vesternu“^[52]. Septintajame dešimtmetyje Bolivudas sukūrė savo „dakoitų vesterno“ filmų žanrą^[53].

Sovietų Sąjungoje spagečių vesternas buvo adaptuotas į „Isterno“ (arba „Raudonojo vesterno“) žanrą. Laukinių Vakarų aplinką pakeitė rytietiška Kaukazo stepių aplinka, o vakarietiškus personažus, tokius kaip „kaubojai ir indėnai“, pakeitė kaukazietiški personažai, tokie kaip banditai ir haremai. Garsus šio žanro pavyzdys – Sovietų Sąjungoje populiarus filmas „Baltoji dykumos saulė“ (1970 m.)^[54]. Taip pat „isternams“ priskiriamei ir nuotykių filmai, kurių veiksmas vyksta Sibire arba revoliucijos, pilietinio karo laikotarpiu.

Amerikiečių sunkiojo metalo grupė „Metallica“ kelis savo koncertus pradėjo Ennio Morricone kompozicija „The Ecstasy of Gold“ iš filmo „Geras, blogas ir bjaurus“. Australų grupė „The Tango Saloon“ derina tango muzikos elementus su spagečių vesternų partitūrų įtaka. Grupė „Ghoultown“ taip pat semiasi įtakos iš spagečių vesternų^[55]. Anglijos roko grupės „Muse“ dainos „Knights of Cydonia“ muzikiniam vaizdo klipui įtakos turėjo spagečių vesternai.