Zoofilija

Senovės graikų legendoje pasakojama, kad Minotauro motina Pasifajė susilaukė Minotauro po to, kai turėjo lytinių santykių su jaučiu.

Pasak Alfredo Kinsey tyrimų, 8 % vyrų ir 3,6 % moterų bent kartą gyvenime yra santykiavę su gyvūnu.^[1] Tyrimas atskleidė, kad ypač daug tokių žmonių gyvena netoli fermų. Kai kurie tyrėjai pareiškė, kad skaičiai yra abejotino patikimumo. 1974 metais atliktas analogiškas tyrimas pateikė kiek kitokius rezultatus: 4,9 % vyrų ir 1,9 % moterų. Procentai galėjo pakisti todėl, kad smarkiai sumažėjo JAV ūkiuose gyvenančių žmonių skaičius, todėl pamažėjo ir santykiavimo progų.

Praeityje kai kurie zoofiliją draudžiantys įstatymai buvo kuriami iš baimės, kad gims gyvūnų ir žmonių hibridai. Šiais laikais pagrindine priežastimi drausti lytinį santykiavimą su gyvūnais yra nuogąstavimai dėl gyvūnų gerovės. Daugelyje valstybių bet koks zoofiliškas aktas yra draudžiamas, o kitur įstatymais neleidžiama blogai elgtis su gyvūnais neužsimenant apie lytinį santykiavimą su jais. Rusijoje bei Japonijoje zoofilinė seksualinė veikla leidžiama, bet ne pornografija su gyvūnais. Vengrija, Rumunija ir Suomija – paskutinės šalys Europos Sąjungoje, kur zoofilija yra teisėta.^[2]

Psichologijoje vyrauja požiūris, kad zoofilija yra psichikos sutrikimas. Tai gali atspindėti vaikystės eksperimentus arba neturėjimą kitų būdų išreikšti savo seksualinės energijos. Išskirtinis potraukis gyvūnams, nesidomint žmonėmis, yra laikomas retu lytiniu nukrypimu. Dauguma zoofilų turi arba yra turėję ilgalaikius lytinius santykius ir su žmonėmis.^[3] Zoofilai retai prašo profesionalios pagalbos dėl savo nukrypimo.

Pasak keleto tyrimų, dalis gyvūnų mėgaujasi zoofiliniais santykiais, jei prieš juos nėra naudojamas smurtas. Mokslininkai taip pat pabrėžė, kad zoofilijos nereiktų per daug susieti su zoosadizmu (mėgavimusi gyvūnų kankinimu). Dalis zoofilų netgi užmezga gilų emocinį ryšį su savo gyvūnu.

Viena pagrindinių zoofilijos kritikų yra, kad gyvūnai negali duoti aiškaus sutikimo santykiauti, todėl visi atvejai gali būti interpretuojami kaip išprievartavimai. Zoofilijos gynėjai atkerta, kad gyvūnai sutikimą duoda, tik kitokiu, savotišku būdu, o kartais ir patys imasi iniciatyvos (pvz., šunys apglėbiantys žmogaus koją ir bandantys poruotis). Be to, naminių gyvūnėlių laikymas nėra laikomas pagrobimu, nors gyvūnai taip pat neduoda tam jokio sutikimo. Taip pat kai kurie kritikai mano, kad zoofilai naudojasi įgimtu gyvūnų instinktu daryti viską, kad įtiktum savo būrio lyderiui.

Daugeliui žmonių santykiavimo su gyvūnais idėja atrodo pasibjaurėtina. Tą galima laikyti požymiu, kad zoofilija turėtų būti laikoma neetiška. Bet intuityvūs sprendimai gali ne visada būti teisingi. Taip pat egzistuoja požiūris, kad tokia praktika degraduoja žmonijos orumą, nes žmogus yra išskirtinė, aukštesnės moralės būtybė. Sakyti, kad zoofilija yra nenatūralu, nebūtų teisinga, nes skirtingų rūšių santykiavimo gamtoje pasitaiko.^[4]

Zoofilija yra laikoma nuodėme daugelyje religijų, ypač krikščionybėje. Biblijoje apie zoofiliją rašoma (Kunigų knyga, 20 skyrius, 15-16 eilutės): „Jei vyras turi lytinius santykius su gyvuliu, jis turi būti sudegintas, o gyvulį užmušite. Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinius santykius, užmuši tą moterį ir tą gyvulį – jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.“^[5]