Bonapartai

Bonapartai (pranc. Bonaparte, it. Buonaparte) – italų bajorų giminė, 18041815 m. valdžiusi daugelį Europos šalių.[1]

Istorija

Imperatoriškoji Bonapartų dinastija įkurta 1804 m. Napoleono I.

Iš Bonapartų atšakos, XVI a. apsigyvenusios Korsikoje, kilo:

Prancūzijos imperatoriai:

Olandijos karaliai:

  • Liudvikas I – 18061810 m., Napoleono I brolis, Napoleono III tėvas
  • Liudvikas II – 1810 m., Liudviko I sūnus

Neapolio karaliai:

Vestfalijos karalius:

Ispanijos karalius:

Kiti Bonapartai:

  • Liusjenas Bonapartas (17751840 m.), Napoleono I brolis, Penkių šimtų tarybos pirmininkas, Briumero aštuonioliktosios perversmo dalyvis, 1799 m. vidaus reikalų ministras, 1800 m. pasiuntinys Ispanijoje. Vėliau susipyko su Napoleonu I, 1807 m. atsisakė siūlomo Portugalijos sosto.
  • Eliza Bonapart (17771820 m.), Napoleono I sesuo, 18051814 m. Lukos ir Piombino kunigaikštienė, 18091814 m. Toskanos didžioji hercogienė.
  • Polina Bonapart (17801825 m.), Napoleono I sesuo, 18061814 m. Guastaljos hercogienė, 1814 m. lydėjo Napoleoną I į Elbą.
  • Karolina Bonapart, Napoleono I sesuo
  • Napoleonas II, Napoleono I sūnus

Šaltiniai

Nuorodos