Britų armija

Formavimasis

Iki Anglijos pilietinio karo Anglija niekada neturėjo nuolatinės kariuomenės su profesionaliais karininkais, kapralais bei seržantais. Šalis pasikliovė tik vietinių valdininkų parengtomis kariuomenėmis, bajorijos sutelktomis privačiomis pajėgomis arba samdiniais iš Europos.^[19]

Anglijos pilietinio karo metu Ilgojo parlamento nariai suprato, kad su apygardų kariuomenėmis, susibūrusiomis į regionines asociacijas, kurioms dažnai vadovaudavo vietiniai parlamento nariai (tiek iš Bendruomenių rūmų, tiek iš Lordų rūmų), vargu ar pavyks laimėti karą. Taigi, parlamentas inicijavo du veiksmus. Pirmiausia, jis priėmė Savęs išsižadėjimo potvarkį (angl. Self-denying Ordinance), kuris uždraudė parlamento nariams (išskyrus Oliverį Kromvelį) eiti valdininkų pareigas parlamento kariuomenėse. Tai padėjo atskirti parlamento civilius, kurie dažniausiai buvo presbiterijonai ir prisitaikydavo prie karališkųjų asmenų, ir profesionalius karininkus, kurie buvo nepriklausomų kongregacinių bažnyčių nariai. Antruoju veiksmu buvo priimti teisės aktai dėl parlamento finansuojamos armijos įkūrimo, kuriai vadovauti turėjo lordas generolas Tomas Feirfaksas. Ši armija buvo žinoma kaip Naujojo modelio armija (angl. New Model Army).^[20]

Nors Naujojo modelio armija padėjo laimėti karą, ji, būdama organizuota ir politiškai aktyvi, pradėjo dominuoti tarpuvaldžio politikoje ir iki 1660 m. tapo visuomenės nemėgstama. Ši armija buvo išformuota 1660 m., Anglijos restauracijos metu. Tačiau dar daugelį dešimtmečių tariami Naujojo modelio armijos, vadovaujamos Oliverio Kromvelio protektorato, ekscesai buvo naudojami kaip propaganda. Dėl tos priežasties Vigų valdžia susilaikė nuo nuolatinės kariuomenės formavimo.^[21] ​​1661 m. ir 1662 m. kariuomenės įstatymai uždraudė vietos valdžiai rinkti kariuomenes, kurios turėtų kovoti su vietiniais oponentais. Pašaukti karius į armiją buvo įmanoma tik tuo atveju, jei karalius ir vietos elitas sutiko tai padaryti.^[22]

Karolis II ir jo šalininkai („kavalieriai“) palankiai vertino naujos armijos, kurią turėjo valdyti karališkoji valdžia, idėją ir iškart po restauracijos pradėjo jos steigimo darbus.^[23] Pirmieji Anglijos armijos pulkai, įskaitant išformuotos Naujojo modelio armijos padalinius, buvo formuojami nuo 1660 m. lapkričio iki 1661 m. sausio mėn.^[24] ir tapo nuolatinėmis Anglijos karinėmis pajėgomis (kurias finansavo parlamentas).^[25][26] Karališkąsias škotų ir airių armijas finansavo Škotijos ir Airijos parlamentai.^[27] Parlamentinė kontrolė buvo nustatyta 1689 m. Teisių biliu ir 1689 m. Teisių reikalavimo įstatymu, nors monarchas bent iki XIX a. pabaigos ir toliau darė įtaką kariuomenės administravimo aspektams.^[28]

Po restauracijos Karolis II subūrė keturis pėstininkų ir kavalerijos pulkus. Tai šaliai kainavo 122 000 svarų sterlingų iš bendrojo biudžeto. Šie pulkai tapo nuolatinės Anglijos armijos pagrindu. Iki 1685 m. armija išaugo iki 7500 žygiuojančių pulkų karių ir 1400 nuolat dislokuotų vyrų. Dėl 1685 m. sukilimo Jokūbas II padidino pajėgas iki 20 000 vyrų. 1678 m., kai Anglija sudalyvavo baigiamajame Prancūzijos ir Olandijos karo etape, jų buvo 37 000. Į sostą įžengus Viljamui ir Marijai, Anglija įsitraukė į Augsburgo lygos karą, pirmiausia siekdama užkirsti kelią prancūzų invazijai.^[29] 1689 m. Viljamas III išplėtė kariuomenę iki 74 000 karių, o vėliau, 1694 m., iki 94 000. Susirūpinęs parlamentas 1697 m. sumažino kadrų skaičių iki 7000. Nors ​​Škotija ir Airija teoriškai turėjo atskiras karines įstaigas, tačiau jos neoficialiai buvo sujungtos su anglų pajėgomis.^[30][31]

Jau iki 1707 m. sąjungos sutarties daugelis Anglijos ir Škotijos armijų pulkų buvo sujungti į vieną operatyvinę kariuomenę ir dislokuoti Nyderlanduose, kur jie dalyvavo Ispanijos įpėdinystės kare. Nors dabar visi pulkai priklausė naujajai britų karinei struktūrai,^[32] jie išlaikė senąją operatyvinės vadovybės struktūrą, didžiąją dalį nuolatinės armijos papročių ir tradicijų, sudarytų netrukus po monarchijos restauracijos prieš 47 metus. Nors techniškai Škotijos karališkasis pulkas buvo įkurtas 1633 m. ir buvo seniausias rikiuotės pulkas,^[33] škotų ir airių pulkams buvo leista užimti Anglijos armijos laipsnį tik jų atvykimo į Angliją dieną (arba dieną, kai jie pirmą kartą buvo paskirti tarnauti Anglijoje). 1694 m. buvo sušaukta generolų taryba, kuri turėjo nuspręsti dėl Nyderlanduose tarnaujančių anglų, airių ir škotų pulkų laipsnių. Pulkas, kuris tapo žinomas kaip Škotijos pilkieji (angl. Scots Greys), gavo 4-ųjų dragūnų laipsnį, nes prieš jiems 1688 m. būnant paskirtiems tarnauti Anglijoje, jau buvo įkurti trys anglų pulkai. 1713 m., kai buvo sušaukta nauja generolų taryba, kuri turėjo nuspręsti dėl kelių pulkų laipsnio, jie peržiūrėjo ir Škotijos pilkųjų laipsnį. Kadangi tuo metu buvo išlikęs tik vienas Anglijos dragūnų pulkas, Škotijos pilkieji galiausiai gavo britų armijos 2-ųjų dragūnų laipsnį.^[34]

Britų imperija (1700–1914 m.)

Nuo 1700 m. Didžiosios Britanijos žemyninė politika numatė konkuruojančių valstybių, Prancūzijos ir Ispanijos, plėtros sustabdymą. Nors Ispanija pastaruosius du šimtmečius buvo dominuojanti pasaulinė galia ir pagrindinė grėsmė ankstyvosioms transatlantinėms Anglijos ambicijoms, jos įtaka pradėjo blėsti. Vis dėlto prancūzų teritorinės ambicijos sukėlė tiek Ispanijos įpėdinystės karą,^[35] tiek Napoleono karus.^[36]

Nors Karališkosios jūrų pajėgos laikomos svarbiausiu Britų imperijos iškilimo elementu, britų armija atliko svarbų vaidmenį formuojant kolonijas, protektoratus ir dominijas Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Indijoje ir Australazijoje.^[37] Britų kariai užėmė strategiškai svarbias teritorijas, o kariuomenė įsitraukė į karus, siekdama užtikrinti imperijos sienas ir palaikyti draugiškas Britanijai vyriausybes. Per šį laikotarpį britų armija įsitraukė į Septynerių metų karą,^[38] JAV nepriklausomybės karą,^[39] Napoleono karus,^[36] pirmąjį ir antrąjį opijaus karus,^[40] boksininkų sukilimą,^[41] Naujosios Zelandijos karus,^[42] Australijos pasienio karus,^[43] 1857 m. sipajų sukilimą,^[44] pirmąjį ir antrąjį būrų karus,^[45] Fenianų reidus,^[46] Airijos nepriklausomybės karą,^[47] intervenciją į Afganistaną (siekiama išlaikyti buferinę valstybę tarp Britų Indijos ir Rusijos imperijos)^[48] ir Krymo karą (padėdama Turkijai siekė išlaikyti Rusijos imperiją saugiu atstumu nuo savęs).^[49] Kaip ir Anglijos armija, britų armija kovojo su Ispanijos, Prancūzijos (įskaitant Prancūzijos imperiją) ir Nyderlandų karalystėmis dėl viešpatavimo Šiaurės Amerikoje ir Vest Indijoje. Su vietinių provincijų pagalba britų armija Prancūzų ir indėnų kare užkariavo Naująją Prancūziją^[38] ir nuslopino indėnų sukilimą Pontiako kare.^[50] ​​Britų armija buvo nugalėta JAV nepriklausomybės kare, todėl prarado Trylika kolonijų, bet išlaikė Kanadą ir Jūrines provincijas, kurios tapo žinomos kaip Britų Šiaurės Amerika, bei Bermudus (kurie iš pradžių buvo Virdžinijos dalis).^[51]

Halifaksas ir Bermudai tapo imperijos tvirtovėmis, o Malta su Gibraltaru tapo bazėmis Karališkojo laivyno eskadronams, kurie kontroliavo vandenynus. Šiose kolonijose buvo dislokuoti britų armijos kariuomenės padaliniai tiek bazių gynybai, tiek karinėms pajėgoms bendradarbiauti su laivynu amfibinėse operacijose visuose jų regionuose.^{[52][53][54][55][56]}

Britų armija aktyviai dalyvavo Napoleono karuose, taip pat daugelyje operacijų Europoje (įskaitant nuolatinį dislokavimą Pirėnų kare), Karibuose, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Karas tarp Didžiosios Britanijos ir Pirmosios Prancūzijos imperijos nusitęsė per visą pasaulį. Savo piko metu 1813 m. nuolatinėje britų armijoje buvo daugiau nei 250 000 karių. Anglų-olandų ir Prūsijos armijų koalicija, vadovaujama Velingtono hercogo ir feldmaršalo fon Bliucherio, galiausiai 1815 m. nugalėjo Napoleoną prie Vaterlo.^[57]

Politiškai ir kariškai anglai Airijoje buvo įsitraukę nuo tada, kai 1171 m. popiežiaus suteikė Anglijos karaliui valdžią Airijoje. Anglijos respublikonų lordo protektoriaus Oliverio Kromvelio žygių į Airiją metu buvo žiauriai elgiamasi su Airijos miestais (ypač Droeda ir Veksfordu), kurie rėmė rojalistus Anglijos pilietinio karo metu. Anglijos armija (o vėliau britų armija) pasiliko Airijoje pirmiausia tam, kad malšintų airių maištus ir suirutes. Be konflikto su airių nacionalistais, ji kovojo su anglo-airiais ir Alsterio škotais, gyvenančiais Airijoje, kuriuos supykdė nepalankus į Didžiąją Britaniją importuojamų airiškų produktų apmokestinimas. Su kitomis Airijoje gyvenančiomis grupuotėmis jie subūrė savanorių kariuomenę ir grasino imituoti amerikiečių kolonistus, jei nebus įvykdytos jų sąlygos. Pasimokydama iš savo patirties Amerikoje, Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo ieškoti politinio sprendimo. Britų armija per 1798 m. sukilimą pradėjo kovoti su airių maištininkais – tiek su protestantais, tiek ir katalikais – pirmiausia Alsteryje ir Lensteryje.^[58]

Britų armija ne tik kovojo su kitų Europos imperijų (ir jos buvusių kolonijų – JAV armija 1812 m. kare)^[59] armijomis, bet kovėsi su kinais pirmajame ir antrajame opijaus karuose^[40] bei boksininkų sukilime,^[41] maorių gentimis pirmajame Naujosios Zelandijos kare,^[42] navabo Siradžo ud-Daulos pajėgomis ir Britų Rytų Indijos kompanijos maištininkais per 1857 m. sipajų sukilimą, būrais per pirmąjį ir antrąjį būrų karus,^[45] airiais fenianais Kanadoje per Fenianų reidus^[46] ir airių separatistais Anglijos-Airijos kare.^[40] Didėjantys imperijos plėtimosi poreikiai ir nepakankamai finansuojama britų armija, karių ir savanorių pajėgų nepakankamumas ir neveiksmingumas po Napoleono karų ir po Krymo karo nesėkmių paskatino daugybę reformų.^[60]

Įkvėptas Prūsijos armijos sėkmės (kuri rėmėsi trumpalaikiu visų teisę turinčių jaunuolių šaukimu, kad būtų išlaikytas didelis karių rezervas, pasiruošęs būti pašauktas prasidėjus karui), valstybės sekretorius karo reikalams Sidnėjus Herbertas 1859 m. įkūrė britų armijos nuolatinį rezervą, kurį patvirtino ir pertvarkė pagal 1867 m. Rezervų pajėgų aktą (angl. Reserve Force Act, 1867). Prieš tai karys britų armijoje paprastai buvo įdarbinamas 21-eriems metams, o po to (jei jis išgyvendavo) buvo išleidžiamas į pensiją. Kartais pensininkai, kaip ir jaunesni kariai, kurie buvo nebelaikomi tinkamais ekspedicinei tarnybai, vis dar buvo dislokuojami. Pensijų išlaidos ir vyriausybės įsipareigojimas toliau įdarbinti neįgaliuosius kareivius, kurie, jų vadovų nuomone, kenkė jų daliniams, paskatino šią sistemą keisti. Ilgas įsipareigojimo tarnybai laikotarpis taip pat atbaidė daugelį potencialių naujokų. ​​Ilgalaikė tarnyba buvo pakeista trumpalaike, o nebetinkamiems kareiviams nebuvo leista vėl įsidarbinti pasibaigus pirmajai tarnybai. Kariuomenės dydis taip pat labai svyravo – karo metu didėjo, o taikos laikotarpiu smarkiai sumažėjo. Vadinasi, trumpalaikę tarnybą praėjusiems kariams buvo leista kelerius metus tarnauti armijoje, o likusią dalį – nuolatiniame rezerve. Prireikus, jie vėl galėjo būti pašaukti į tarnybą. Be kitų privalumų, tai leido britų armijai turėti paruoštą neseniai apmokytų vyrų grupę, kuri galėtų kritiniu atveju eiti į karą.^[61]

Pasauliniai karai (1914–1945 m.)

XX a. metu Didžioji Britanija daugiausia kariavo su Vokietijos imperija ir Trečiuoju Reichu. Prieš šimtmetį, kai ji varžėsi su Napoleono Prancūzija dėl buvimo dominuojančia pasauline galia, Hanoverių Britanijos sąjungininkės buvo šiaurės Vokietijos karalystės ir kunigaikštystės. XIX a. viduryje Didžioji Britanija ir Prancūzija tapo sąjungininkėmis, tam, kad neleistų Rusijai užgrobti Osmanų imperijos, nors netrukus po to, baiminantis Prancūzijos invazijos, Britanijoje buvo įkurtos savanorių pajėgos. Pirmajame XX a. dešimtmetyje Jungtinė Karalystė pagal Santarvės sutartį buvo sąjungininkė su Prancūzija ir Rusija (kuri turėjo sudariusi slaptą susitarimą su Prancūzija dėl abipusės paramos kare prieš Prūsijos vadovaujamas Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijas).^[62]

1914 m. rugpjūtį prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, britų armija į Prancūziją ir Belgiją išsiuntė britų ekspedicines pajėgas (angl. British Expeditionary Force (BEF)), kurias daugiausia sudarė nuolatinės armijos kariai.^[63] Likusi karo dalis daugiausia buvo statinis apkasų karas. 1915 m. buvo įkurtos Viduržemio jūros ekspedicinės pajėgos, turėjusios per Galipolį įsiveržti į Osmanų imperiją. Tai buvo nesėkmingas Britanijos bandymas užimti Konstantinopolį ir užsitikrinti jūrų kelią į Rusiją.^[64]

Pirmasis pasaulinis karas buvo pražūtingiausias Didžiosios Britanijos karinėje istorijoje: žuvo beveik 800 000 žmonių ir daugiau nei du milijonai buvo sužeisti. Karo pradžioje britų ekspedicinės pajėgos buvo beveik sunaikintos ir pakeistos pirmiausia savanoriais, o vėliau šauktinių pajėgomis. Pagrindiniai armijos mūšiai buvo Somos mūšis ir Pašendeilo mūšis.^[65] Tobulėjant technologijoms britų armija pradėjo naudoti tankus^[66] bei orlaivius (dėl tos priežasties armijoje susikūrė Karališkasis tankų pulkas ir Karališkasis skraidymo korpusas), kurie buvo lemiami būsimose kovose.^[67] Didžiąją karo dalį Vakarų fronte dominavo apkasų karas, o cheminio ginklo (susilpninimo ir nuodingų dujų) naudojimas padidino mirčių kiekį.^[68]

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjį, Rusijos ir Vokietijos kariuomenėms įsiveržus į Lenkiją.^[69] Dėl britų pažado lenkams, Britanijos imperija paskelbė karą Vokietijai. Kaip ir Pirmajame pasauliniame kare, palyginti nedidelės britų ekspedicinės pajėgos buvo išsiųstos į Prancūziją,^[69] bet paskui skubiai evakuotos iš Diunkerko, kai vokiečių pajėgos 1940 m. gegužę veržėsi per Prancūziją, Belgiją ir Nyderlandus.^[70]

Britų armijai atsigavus po ankstesnių pralaimėjimų, 1942–1943 m. antrajame al Alameino mūšyje Šiaurės Afrikoje ji sužlugdė Italijos ir Vokietijos planus užimti Egiptą bei padėjo jų pajėgas išvyti iš Afrikos. Tada britų armija kovojo su Vokietijos ginkluotosiomis pajėgomis Italijoje,^[71] o, padedama Amerikos, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Indijos ir Laisvosios Prancūzijos pajėgų,^[72] 1944 m. birželio 6 d. dalyvavo D dienos invazijoje į Normandiją. Beveik pusė sąjungininkų karių buvo britai.^[73] Tolimuosiuose Rytuose britų armija Birmos kampanijoje susibūrė prieš japonus ir atgavo Didžiosios Britanijos Tolimųjų Rytų kolonijines valdas.^[74]

Postkolonijinė era (1945–2000 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo britų vyriausybė smarkiai sumažino britų armijos dydį, nors karo prievolė Britanijoje išliko iki pat 1960 m.^[75] Šiuo laikotarpiu dekolonizacija įgavo didžiausią pagreitį, kuris prasidėjo Indijos ir Pakistano padalijimu ir nepriklausomybe. Kiek vėliau sekė britų kolonijų Afrikoje ir Azijoje nepriklausomybės judėjimai.

Nors šeštojo dešimtmečio pradžioje Didžiosios Britanijos armija buvo pagrindinė dalyvė Korėjos kare^[75] ir Sueco krizėje,^[76] per šį laikotarpį Britanijos vaidmuo pasaulio įvykiuose sumažėjo, kas paskatino vyriausybę sumažinti ir armijos dydį. Britų Reino armija, sudaryta iš I (BR) korpuso, liko Vokietijoje kaip atrama prieš sovietų invaziją.^[77] Šaltasis karas tęsėsi, karybos srityje buvo padaryta didelė technologinė pažanga, o kariuomenėje buvo pristatytos naujos ginklų sistemos.^[78] Nepaisant Britanijos imperijos nuosmukio, jos kariuomenė dalyvavo Adene, Indonezijoje, Kipre, Kenijoje^[79] ir Malajoje.^[80] 1982 m. britų armija ir Karališkieji jūrų pėstininkai per konfliktą su Argentina padėjo išlaisvinti Folklando salas po šios šalies invazijos į Didžiosios Britanijos teritoriją.^[81]

Nuo 1969 m. britų armijos kariai beveik keturis dešimtmečius buvo dislokuoti Šiaurės Airijoje operacijos „Banner“ metu, siekiant paremti Karališkąją Alsterio policiją (kuri vėliau tapo Šiaurės Airijos policijos tarnyba) konflikte su respublikinėmis sukarintomis grupuotėmis.^[82] Šiaurės Airijoje buvo suformuotas Alsterio gynybos pulkas, 1992 m. tapęs Airijos karališkojo pulko batalionu. Pulkas buvo išformuotas 2006 m. ​​Per neramumus Šiaurės Airijoje žuvo per 700 karių. Po 1994–1996 m. Laikinosios Airijos respublikonų armijos paliaubų ir nuo 1997 m., demilitarizacija buvo taikos proceso dalis, o britų armijos karinis dalyvavimas šalyje buvo sumažintas.^[83] 2007 m. birželio 25 d. Velso princesės karališkojo pulko 2-asis batalionas paliko armijos kompleksą Besbruke, Armos grafystėje, užbaigdamas ilgiausią istorijoje britų armijos karinę operaciją.^[84]

Persijos įlankos karas

Pagrindinis straipsnis – Persijos įlankos karas.

Britų armija išsiuntė 50 000 karių į Vakarų Aziją, kur ji kovojo su Iraku Persijos įlankos kare.^[85] Britų pajėgos kontroliavo Kuveitą po jo išlaisvinimo. Per karą žuvo 47 britų kariai.^[86]

Balkanų konfliktai

Pagrindinis straipsnis – Jugoslavijos karai.

1992 m. britų armija buvo dislokuota buvusioje Jugoslavijoje. Iš pradžių ji priklausė Jungtinių Tautų apsaugos pajėgoms,^[87] 1995 m. jos vadovybė buvo perduota Įgyvendinimo pajėgoms (angl. Implementation Force, IFOR), o vėliau – Stabilizavimo pajėgoms Bosnijoje ir Hercegovinoje (angl. Stabilisation Force in Bosnia and Herzegovina, SFOR).^[88] Britai į Jugoslaviją išsiuntė daugiau nei 10 000 karių. 1999 m. SFOR vadovaujamos britų pajėgos buvo išsiųstos į Kosovą, o kontingentas padidintas iki 19 000 karių.^[89] Nuo 1993 m. pradžios iki 2010 m. birželio per operacijas buvusiose Jugoslavijos šalyse Bosnijoje, Kosove ir Makedonijoje žuvo 72 britų kariškiai.^[90]

Neramumai Šiaurės Airijoje

Nors per visą Šiaurės Airijos istoriją jos teritorijoje nuolat buvo dislokuoti britų armijos padaliniai, 1969–2007 m. operacijos „Banner“ metu britų armija buvo dislokuota kaip taikos palaikymo pajėgos.^[91] Iš pradžių armija (po junionistų išpuolių prieš nacionalistines bendruomenes Deryje^[92] ir Belfaste)^[93] turėjo užkirsti kelią tolesniems lojalistų išpuoliams prieš katalikų bendruomenes. Armija rėmė Karališkąją Alsterio policijos (angl. Royal Ulster Constabulary, RUC) ir jos įpėdinės Šiaurės Airijos policijos tarnybos (angl. Police Service of Northern Ireland, PSNI) kovą prieš Laikinąją Airijos respublikonų armiją (angl. Provisional Irish Republican Army, PIRA).^[94] Pagal 1998 m. Didžiojo Penktadienio sutartį Šiaurės Airijoje buvo palaipsniui mažinamas dislokuotų britų karių skaičius.^[95] 2005 m., PIRA paskelbus paliaubas, britų armija išardė karinius postus, išvedė daug savo karių ir atstatė jų skaičių iki taikos metu dislokuotų karių skaičiaus.^[96]

Operacija „Banner“ baigėsi 2007 m. liepos 31 d. vidurnaktį po maždaug 38 metų nepertraukiamo dislokavimo – ilgiausio britų armijos istorijoje.^[97] Remiantis 2007 m. paskelbtu vidiniu dokumentu, britų armijai nepavyko nugalėti Airijos respublikonų armijos. 2007 m. operacija „Helvetic“ pakeitė operaciją „Banner“, išlaikydama Šiaurės Airijos teritorijoje mažiau aptarnaujančio personalo.^[97][91] Iš 300 000 karių, kurie tarnavo Šiaurės Airijoje nuo 1969 m., žuvo 763 britų kariškiai. Taip pat dėl britų armijos veiksmų Šiaurės Airijoje žuvo daugiau nei 3600 žmonių, dauguma jų civiliai.^[98] Apytiksliai, per operaciją „Banner“ nusižudė apie 100 karių. Netrukus po jos panašus skaičius žuvo dėl nelaimingų atsitikimų. Iš viso buvo sužeista 6116 žmonių.^[99]

Siera Leonė

Britų armija, vadovaujantis Jungtinių Tautų rezoliucijomis, 1999 m. buvo dislokuota Siera Leonėje operacijai „Palliser“, kuri turėjo padėti vyriausybei numalšinti smurtinius milicininkų sukilimus. Britų kariai taip pat teikė paramą 2014 m. Vakarų Afrikos Ebolos viruso epidemijos metu.^[100]

Naujausia istorija (nuo 2000 m. iki dabar)

Karas Afganistane

Pagrindinis straipsnis – Afganistano karas (2001–2021).

Jungtinė Karalystė 2001 m. lapkričio mėn., kartu su Jungtinėmis Valstijomis vykdydama operaciją „Tvirta taika“ (angl. Operation Enduring Freedom), dislokavo pajėgas Afganistane, siekdama operacijos „Herrick“ metu nuversti Talibaną.^[101] 3-oji britų armijos divizija buvo išsiųsta į Kabulą, kad padėtų išlaisvinti šalies sostinę ir nugalėti Talibano pajėgas šalies kalnuose. 2006 m. britų armija sutelkė dėmesį į kovą su Talibano pajėgomis ir saugumo užtikrinimą Helmando provincijoje. Karo piko metu Britanija Helmande dislokavo apie 9500 karių (įskaitant jūrų pėstininkus, oreivius ir jūreivius).^[102] Tai buvo antros pagal dydį karinės pajėgos po JAV.^[103] 2012 m. gruodį Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Deividas Kameronas paskelbė, kad kovinė misija baigsis 2014 metais. Afganistano nacionalinei armijai perėmus didžiąją dalį kovų, britų karių skaičius Afganistane palaipsniui mažėjo. Nuo 2001 m. iki 2014 m. balandžio 26 d. per operacijas Afganistane iš viso žuvo 454 britų kariškiai.^[104] Operacija „Herrick“ baigėsi 2014 m. spalio 26 d., kai britų armija Afganistano saugumo pajėgoms perdavė „Camp Bastion“.^[105] Vis dėlto, britų armija išlaikė dislokuotus karius Afganistane vykdydama operaciją „Toral“.^[106]

JAV vyriausybei paskelbus apie jų operacijų Afganistane pabaigą, Jungtinės Karalystės Gynybos ministerija 2021 m. balandį paskelbė, kad britų pajėgos iš šalies pasitrauks iki 2021 m. rugsėjo 11 d.^[107] Vėliau buvo pranešta, kad visi Jungtinės Karalystės kariai iš šalies išvyks iki liepos pradžios.^[108] Žlugus Afganistano armijai ir užbaigus civilių išvedimą, visi britų kariai iš Afganistano pasitraukė iki 2021 m. rugpjūčio pabaigos.^[109]

Irako karas

Pagrindinis straipsnis – Irako karas.

2003 m. Jungtinė Karalystė prisidėjo prie invazijos į Iraką, pasiųsdama daugiau nei 46 000 karių. Britų armija kontroliavo pietinį Iraką ir išlaikė taikos palaikymo pajėgas Basroje.^[110] Visi britų kariai buvo išvesti iš Irako iki 2009 m. balandžio 30 d., Irako vyriausybei atsisakius pratęsti jų mandatą.^[111] Operacijose Irake žuvo 178 britų kariškiai.^[90] Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos grįžo į Iraką 2014 m., vykdydamos operaciją „Shader“, skirtą atremti Islamo valstybę.^[112]

Karinė pagalba

Britų armija tam tikromis aplinkybėmis teikia nuolatinę paramą civilinėms institucijoms, paprastai teikiant nišinius pajėgumus (pvz., pašalinant sprogmenis), arba bendrai remdama civilines institucijas, kai yra viršijami jų pajėgumai.^[113][114] Pastaraisiais metais kariuomenės personalas įvairias civilines institucijas rėmė šias atvejais: 2001 m. Jungtinėje Karalystėje kilus snukio ir nagų ligos protrūkiui, 2002 m. kilus ugniagesių streikui, 2005, 2007, 2009, 2013 ir 2014 m. dėl kilusių potvynių, 2017 m. operacijos „Temper“ metu, kuri sekė po Mančesterio arenos sprogdinimo, o paskutinį kartą – operacijos „Rescript“ metu per COVID-19 pandemiją.^[115][116]

Rytų Europa

Nuo 2016 m. britų armija tęsia savo buvimą Rytų Europoje, remdama NATO sustiprinto priešakinio buvimo strategiją, kuri buvo atsakas į 2014 m. Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Pagal operaciją „Cabrit“ britų armija vadovauja daugiatautei šarvuotai kovinei grupei Estijoje ir prisideda prie kitos karinės kovinės grupės Lenkijoje.^[117]

2015–2022 m. operacijos „Orbital“ metu britų armija Ukrainoje dislokavo trumpalaikes mokymo komandas (angl. Short Term Training Teams, SSTs), kurios padėjo apmokyti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoti prieš tolesnę Rusijos agresiją.^[118]

Personalas

Nuo tada, kai septintajame dešimtmetyje Jungtinės Karalystės vyriausybė nutraukė nacionalinės tarnybos reikalavimą, britų armiją sudaro savanorių pajėgos.^[75] Nuo 1908 m., kai buvo įsteigtos ne visą darbo dieną dirbančios rezervinės teritorinės pajėgos (2014 m. pervadintos į armijos rezervą), visą darbo dieną dirbanti britų armija buvo žinoma kaip nuolatinė armija. 2020 m. liepos mėn. britų armijoje buvo šiek tiek daugiau nei 78 800 nuolatinių karių ir šiek tiek daugiau nei 30 000 rezervo darbuotojų.^[3] Visi buvę nuolatinės armijos darbuotojai išskirtinėmis aplinkybėmis taip pat gali būti pašaukti eiti pareigas per 6 metų laikotarpį po nuolatinės tarnybos pabaigos, o tai sukuria papildomas pajėgas, žinomas kaip nuolatinis rezervas.^[119]

Žemiau esančioje lentelėje pateikti britų armijos personalo skaičiai nuo 1710 m. iki 2020 m.

Britų armijos dydis[135][136]
(1707–1810 m.)			(1810–1921 m.)			(1930– dabar)
Metai	Nuolatinė kariuomenė		Metai	Nuolatinė kariuomenė		Metai	Nuolatinė kariuomenė	Rezervo darbuotojai	Iš viso
1710	68 000		1820	93 000		1930	188 000		—
1720	20 000		1830	89 000		1945	2 930 000	įtraukti į nuolatinę kariuomenę	3 120 000
1730	17 000		1838	89 000		1950	364 000	83 000	447 000
1740	46 000		1840	94 000		1960	258 000	120 000	387 000
1750	79 000		1850	99 000		1970	174 000	80 000	256 000
1760	65 000		1860	236 000		1980	159 000	63 000	222 000
1770	24 000		1870	185 000		1990	153 000	73 000	226 000
1780	35 000		1880	165 000		2000	110 000	45 000	155 000
1790	17 000		1890	210 000		2010	109 000	29 000	142 000
1800	80 000		1900	302 000		2015	83 360	29 603	112 990
1810	99 000		1918	3 838 000		2020	80 040	29 790	109 830

Pėstininkų įranga

Pagrindinis britų armijos ginklas yra 5,56 mm L85A2 arba L85A3 automatinis šautuvas. Kai kurie specialistai (dažniausiai pilotai ir kai kurie tankų įgulos nariai) naudoja karabino L22A2 variantą. Ginklai tradiciškai yra aprūpinti kryptukais arba optiniais teleskopiniais taikikliais, nors vėliau buvo įsigyti ir kiti optiniai taikikliai.^[137] Ginklas gali būti dar labiau patobulintas naudojant Piketinio pamatėlį su priedais, tokiais kaip L17A2 povamzdis granatsvaidis.^[137]

Kai kurie kariai turi 7,62 mm šautuvą L129A1, kuris 2018 m. oficialiai pakeitė lengvąjį atraminį ginklą L86A2.^[137] Papildomai, kai kurie kariai naudoja bendrosios paskirties kulkosvaidžius L7 (angl. general-purpose machine gun, GPMG)^[137] arba 81 mm minosvaidžius L16. Snaiperių ginklai yra 7,62 mm L118A1, L115A3 ir AW50F, kuriuos visus gamina „Accuracy International“.^[137] Kaip šoninį ginklą britų armija naudoja „Glock 17“ pistoletą.^[137]

Šarvuotos kovos mašinos

Pagrindinis kovinis armijos tankas yra Challenger 2.^[138][139] Jį ir daugelį „Combat Vehicle Reconnaissance“ ir „Bulldog“ variantų kaip pagrindinis šarvuotasis transporteris palaiko „Warrior“ pėstininkų kovos mašina.^[140][141] Lengvieji šarvuoti vienetai žvalgybai ir ugnies palaikymui dažnai naudoja Supacat „Jackal“ ir „Coyote“ karo mašinas.^[142]

Artilerija

Britų armija naudoja tris pagrindines artilerijos sistemas: „Multi Launch Rocket System“ (MLRS), AS-90 ir L118 lengvąją haubicą.^[143] MLRS pirmą kartą buvo panaudota operacijos „Granby“ metu ir veikia 85 km atstumu.^[144] AS-90 yra 155 mm savaeigis šarvuotas pabūklas, kurio nuotolis yra 24 km.^[145] Lengvasis pabūklas L118 yra 105 mm velkama haubica.^[146] Siekdama nustatyti artilerijos taikinius, armija naudoja ginklų lokatorius, pavyzdžiui, „MAMBA“ radarą, bei artilerijos garso diapazoną.^[147] Oro gynybai armija naudoja trumpojo nuotolio oro gynybos (angl. Short-Range Air Defence, SHORAD) „Rapier FSC“ raketų sistemą, kuri yra plačiai dislokuota nuo Folklandų karo laikų^[148] ir kurią 2021 m. pakeitė nauja „Sky Saber“ sistema.^[149] Armija taip pat dislokuoja labai trumpo nuotolio oro gynybos (angl. Very Short-Range Air Defence, VSHORAD) „Starstreak HVM“ didelio greičio raketą, kurią gali paleisti vienas karys, arba ji gali būti automatiškai paleista iš transporto priemonėje sumontuoto paleidimo įrenginio.^[150]

Saugomos transporto priemonės

Ten, kur šarvuotos kovos mašinos yra nereikalingos arba pirmenybė yra teikiama mobilumui ir greičiui, britų armija naudoja patrulių saugomas transporto priemones, pavyzdžiui, „Iveco LMV Panther“, „Foxhound“ ir „Cougar“.^[151] Kasdieniams pagalbiniams darbams armija dažniausiai naudoja „Land Rover Wolf“ lengvąjį karinį automobilį.

Inžinerinės, pagalbinės ir signalinės transporto priemonės

Specializuotos inžinerinės transporto priemonės apima sprogmenų šalinimo robotus ir šiuolaikines šarvuotas karines inžinerines transporto priemones, įskaitant transporto priemones padedančias tankams įveikti įvairias kliūtis, pavyzdžiui, upes, kovinę inžinerinę transporto priemonę „Trojan“, šarvuotą duobkasį „Terrier“ ir minų lauko sistemą „Python“.^[152] Kasdieniams pagalbiniams darbams atlikti yra naudojamos įvairios pagalbinės transporto priemonės, įskaitant šešių, devynių ir penkiolikos tonų sunkvežimius (dažnai vadinamus Bedfordais), sunkiosios technikos transporterius (angl. heavy-equipment transporters, HET), artimos atramos autocisternas, keturračius ir greitosios pagalbos automobilius.^[153][154] Taktiniam ryšiui yra naudojama „Bowman“ radijo sistema, o Karališkasis signalų korpusas kontroliuoja operatyvinį ar strateginį ryšį.^[155]

Aviacija

Armijos oro korpusas (angl. Army Air Corps, (AAC)) teikia britų armijai tiesioginę aviacinę paramą, o Karališkosios oro pajėgos – pagalbinius sraigtasparnius. Pagrindinis armijos atakos sraigtasparnis yra „Westland WAH-64 Apache“ – pagal licenciją sukurta modifikuota JAV „AH-64 Apache“ versija, kuri pakeitė „Westland Lynx AH7“ prieštankinį karinį malūnsparnį.^[156] Kiti armijos sraigtasparniai yra „Westland Gazelle“,^[157] „Bell 212“^[158] ir „AgustaWestland AW159 Wildcat“, kuris yra žvalgybos, stebėjimo, taikinio gavimo ir žvalgybos sraigtasparnis.^[159] „Eurocopter AS 365N Dauphin“ malūnsparnis yra naudojamas specialiųjų operacijų metu.^[160] Armija taip pat naudoja du bepiločius orlaivius – mažą „Lockheed Martin Desert Hawk III“ ir didesnį „Thales Watchkeeper WK450“, kurie atlieka stebėjimo funkciją.^[161][143]

• 
  „Warrior“ pėstininkų kovos mašina
• 
  AS-90
• 
  „Multi Launch Rocket System“ raketų paleidimo sistema
• 
  AgustaWestland Apache
• 
  L85A2 šautuvas
• 
  Challenger 2

Mažo intensyvumo operacijos

Nuolatinės dislokacijos

Kariuomenės štabas yra įsikūręs Andoveryje, Hampšyre, ir yra atsakingas už operacinės parengties pajėgų teikimą nuolatiniam jungtiniam štabui.^[11] Vadovavimo struktūra yra hierarchinė, o visa britų armijos valdžia priklauso Generalinio štabo viršininkui (angl. Chief of the General Staff, CGS), kuris yra tiesiogiai pavaldus Gynybos štabo viršininkui, Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų vadui. CGS padeda Generalinio štabo viršininko pavaduotojas. Kariuomenės štabą sudaro dvi pavaldžios vadavietės: lauko kariuomenė ir „Home Command“ vadavietė, kurioms vadovauja generolas leitenantas.^[175] Šios dvi vadavietės tarnauja skirtingiems tikslams ir yra suskirstytos į divizijas ir brigadas, kurias sudaro sudėtingas mažesnių padalinių, pavyzdžiui, batalionų, derinys. Britų armijos padaliniai yra arba nuolatiniai reguliariosios kariuomenės daliniai, arba ne visą darbo dieną veikiantys armijos rezervo daliniai.^[176]

Lauko kariuomenė

Lauko kariuomenės vado vadovaujama lauko kariuomenė yra atsakinga už pajėgų formavimą ir parengimą einamosioms ir nenumatytoms operacijoms. Lauko kariuomenę sudaro:^[175]

• 1-oji divizija (Jungtinė Karalystė)
• 3-ioji divizija (Jungtinė Karalystė), kuri yra Jungtinės Karalystės strateginės sausumos pajėgos
• 6-oji divizija (Jungtinė Karalystė)
• 16-oji oro desanto brigada, britų armijos oro desanto rikiuotė^[177]
• Sausumos karinių pajėgų centras, atsakingas už adaptacijos skatinimą, kad operacijos būtų sėkmingos.

„Home Command“

„Home Command“ yra britų armijos pagalbinė vadavietė. Ji yra generavimo, naujokų ėmimo ir mokymo pajėgos, padedančios lauko kariuomenei ir užtikrinančios Jungtinės Karalystės atsparumą.^[175] „Home Command“ vadavietę sudaro:

• Kariuomenės personalo centras, kuris sprendžia personalo klausimus ir palaiko ryšius su išorės agentūromis.^[178]
• Kariuomenės personalo paslaugų grupė, kuri palaiko personalo administravimą.^[175]
• Kariuomenės įdarbinimo ir pirminio mokymo vadavietė, atsakinga už visą karininkų ir kareivių įdarbinimą ir apmokymą.^[175]
• Londono apygardos vadavietė, kuri yra pagrindinė visų britų armijos dalinių vadavietė. Ji taip pat užtikrina Londono iškilmingų renginių organizavimą ir padeda operatyviniam dislokavimui užsienyje.^[179]
• Regioninė vadavietė, kuri užtikrina saugų vidaus frontą, palaikantį kariuomenę, ir padeda koordinuoti britų armijos paramą civilinėms institucijoms, prižiūri armijos gerovės tarnybą ir vykdo armijos civilinės veiklos misiją.^[180]
• Nuolatinė jungtinė vadavietė, kuri koordinuoja gynybos indėlį į Jungtinės Karalystės atsparumo didinimo operacijas remiant kitus vyriausybės departamentus.^[181]

Specialiosios pajėgos

Britų armija Jungtinės Karalystės specialiųjų pajėgų direktoratui skiria dvi iš trijų specialiųjų pajėgų formuočių: Specialiąsias oro pajėgas (angl. Special Air Service, SAS) ir Specialiosios žvalgybos pulką (angl. Special Reconnaissance Regiment, SRR).^[182] SAS sudaro vienas reguliarusis ir du rezerviniai pulkai.^[183] „22 SAS“ reguliariojo pulko būstinė yra Stirling Lines įguloje, Kredenhilo kaimelyje, Herefordšyre. Jį sudaro 5 eskadrilės (A, B, D, G ir rezervo) ir mokomasis pulkas.^[184] „22 SAS“ padeda du rezerviniai pulkai, „21 SAS“ ir „23 SAS“ pulkai, kurie kartu sudaro Specialiąją oro tarnybą (rezervą), kuri 2020 m. buvo perduota Specialiųjų pajėgų direktoriaus žinion po to, kai anksčiau buvo pavaldi 1-ajai stebėjimo ir žvalgybos brigadai.^[185] 2005 m. suformuotas SRR vykdo artimos žvalgybos ir specialiojo stebėjimo užduotis.^[182] Specialiųjų pajėgų paramos grupė, kurią valdo Specialiųjų pajėgų direktorius, teikia operatyvinę manevrinę paramą Jungtinės Karalystės specialiosioms pajėgoms.^[186]

Kolonijiniai padaliniai

Britų armijoje istoriškai buvo daug dalinių iš dabartinių atskirų Sandraugos karalysčių. Kai XVII a. pradžioje Šiaurės Amerikoje (įskaitant Bermudus) ir Vakarų Indijoje buvo įkurta Anglijos imperija, nuolatinės Anglijos kariuomenės nebuvo. Kolonijinės milicijos iš pradžių vienos gynė kolonijas nuo čiabuvių ir Europos konkurentų. Atsiradus nuolatinei Anglijos armijai, vėliau – britų armijai, ir jai pradėjus skirti įgulą kolonijose, kolonijų milicija kartu su ja kariavo daugelyje karų, įskaitant Septynerių metų karą. Kai kurios kolonijinės milicijos sukilo per Amerikos nepriklausomybės karą. 1812 m. karo metu milicija kartu su reguliaria britų armija (ir vietiniais sąjungininkais) gynė Britų Ameriką nuo savo buvusių tėvynainių.^[187]

Strategiškai svarbiose imperijos tvirtovių kolonijose (įskaitant: Naujojoje Škotijoje iki Kanados konfederacijos, Bermuduose, kurie iki Kanados konfederacijos buvo laikomi Jūrinių provincijų dalimi, pavaldžia Naujosios Škotijos vyriausiajam vadui, Gibraltare ir Maltoje) ir Normandijos salose esantys padaliniai paprastai buvo išlaikomi iš kariuomenės lėšų ir labiau integruoti į britų armiją, kaip matyti iš jų įtraukimo į britų armijos sąrašus, skirtingai nuo tokių dalinių kaip „King's African Rifles“.^[188]

Didesnės kolonijos (Australija, Naujoji Zelandija, Kanada, Pietų Afrika ir kt.) prieš Pirmąjį pasaulinį karą arba po jo dažniausiai gaudavo Sandraugos dominijos statusą, o 1931 m. joms buvo suteikta visiška teisinė nepriklausomybė. Nors ir likusios Britų imperijos sudėtyje, jų vyriausybės buvo prilygintos britų vyriausybei, todėl jų kariniai daliniai sudarė atskiras armijas (pvz., Australijos armija). Vis dėlto, Kanada iki pat Antrojo pasaulinio karo savo karinėms pajėgoms naudojo terminą „milicija“. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio šios dominijos ir daugelis kolonijų pasirinko visišką nepriklausomybę, dažniausiai tapdamos Sandraugos karalystėmis (taip šiandien vadinamos Sandraugos valstybės narės).^[189][190]

Savivaldos ir Karūnos kolonijose (kolonijose, kuriose nėra vietinės renkamos įstatymų leidžiamosios valdžios, kaip, pavyzdžiui, buvo britų Honkonge), kurios yra britų karalystės dalis, esantys vienetai lieka kontroliuojami britų vyriausybės. Kadangi teritorinėms vyriausybėms yra deleguota atsakomybė tik už vidaus valdymą, Jungtinės Karalystės vyriausybė, kaip suverenios valstybės vyriausybė, lieka atsakinga už nacionalinį saugumą ir keturiolikos likusių britų užjūrio teritorijų, iš kurių šešios turi vietinius pulkus, gynybą:

• 
  Folklando salų gynybos pajėgų paradas 2013 m. birželio mėn.
• 
  Folklando salų gynybos pajėgų būrys su iškilminga apranga
• 
  Džonas Fidžeraldas Kenedis, lydimas Bermudų gubernatoriaus ir vyriausiojo vado, generolo majoro Džuliano Gaskono ir Bermudų kariuomenės artilerijos karininko majoro Dž. Maršo, 1961 m., likus ketveriems metams iki dalinių susijungimo, apžiūri Bermudų savanorių šaulių korpusą.
• 
  1992 m. Karališkojo Bermudų pulko vyresnysis seržantas Hermanas Yvas
• 
  Karališkojo Bermudų pulko orkestrantai
• 
  Karališkojo Bermudų pulko paradas
• 
  Sargybos pasikeitimas, Karališkasis Gibraltaro pulkas (2012 m.)
• 
  Karališkasis Gibraltaro pulkas Londone, 2012 m. balandis

Valdymo lygiai

Britų armijos struktūra žemiau divizijų ir brigadų lygmens taip pat yra hierarchinė, o vadovavimas grindžiamas laipsniais. Žemiau esančioje lentelėje pateikiama informacija apie daugelio britų kariuomenės dalinių struktūrą, nors atskirų dalinių struktūra gali skirtis:^[175]

Nors administraciniu požiūriu daugelis dalinių organizuojami kaip batalionai ar pulkai, labiausiai paplitęs kovinis vienetas yra jungtinis ginkluotės vienetas, vadinamas kovine grupe. Jis formuojamas aplink kovinį vienetą ir palaikomas kitų pajėgų vienetų (arba dalinių). Kovinės grupės pavyzdys – dvi šarvuotų pėstininkų kuopos (pvz., iš Mersijos pulko 1-ojo bataliono), vienas sunkiųjų šarvuočių eskadronas (pvz., Karališkojo tankų pulko A eskadronas), inžinerijos kuopa (pvz., 22-ojo inžinerijos pulko B kuopa), artilerijos baterija (pvz., Karališkosios arklių artilerijos 1-ojo pulko D baterija) ir mažesni medicinos, logistikos ir žvalgybos padaliniai. Paprastai jas organizuoja ir joms vadovauja kovinės grupės štabas, o pavadinimas suteikiamas pagal daugiausiai kovinių vienetų turintį vienetą, pavyzdžiui, šiuo atveju tai būtų 1 Mersijos kovinė grupė. Taip sukuriama savarankiška mišri šarvuočių, pėstininkų, artilerijos, inžinerijos ir paramos dalinių formuotė, kuriai vadovauja pulkininkas leitenantas.^[197]

Britų armija pirmiausia ima naujokus, gyvenančius Jungtinėje Karalystėje, tačiau priima paraiškas iš visų Jungtinės Karalystės piliečių. Su tam tikrais apribojimais ji taip pat priima Airijos ir Tautų Sandraugos piliečių prašymus.^[198] Nuo 2018 m. britų armija yra lygių galimybių darbdavys (su tam tikromis teisinėmis išimtimis dėl medicininių standartų) ir nediskriminuoja dėl rasės, religijos ar seksualinės orientacijos.^[199] Kandidatai į reguliariąją kariuomenę turi būti ne jaunesni nei 16 metų, tačiau jaunesni nei 18 metų kariai negali tarnauti operacijose, o maksimalus amžius yra 36 metai. Kandidatai į kariuomenės rezervą turi būti ne jaunesni kaip 17 metų ir 9 mėnesių ir ne vyresni kaip 43 metų. Pareigūnams ir kai kurių specialybių darbuotojams taikomi skirtingi amžiaus apribojimai. Kandidatai taip pat turi atitikti keletą kitų reikalavimų, visų pirma susijusių su sveikatos būkle, fiziniu tinkamumu, ankstesniais teistumais, išsilavinimu, tatuiruotėmis ir auskarais.^[198]

Reguliariosios kariuomenės kareiviai ir pareigūnai šiuo metu imami pradiniam 12 metų laikotarpiui su galimybe jį pratęsti, jei atitinka tam tikrus reikalavimus. Paprastai reikalaujama, kad kariai ir pareigūnai tarnautų ne trumpiau kaip ketverius metus nuo įdarbinimo dienos, o prieš išeidami iš tarnybos privalo pranešti apie tai prieš 12 mėnesių.^[200]

Priesaika

Visi kariai ir pareigūnai, stodami į kariuomenę, privalo duoti ištikimybės priesaiką, kuri yra vadinama atestacija. Tie, kurie nori prisiekti Dievu, sako šiuos žodžius:^[9]

Kiti vietoj žodžių „prisiekiu Visagaliui Dievui“ sako „iškilmingai, nuoširdžiai ir tikrai pareiškiu ir patvirtinu“.^[9]

Apmokymai

Kandidatai į armiją dalyvauja bendruose mokymuose, kurie prasideda nuo pirminio karinio rengimo, kad visi kariai pasiektų panašų pagrindinių karinių įgūdžių standartą (vadinamasis pirmojo etapo mokymas). Vėliau jie dalyvauja tolesniame specializuotame profesiniame mokyme, skirtame konkrečiam pulkui ar korpusui, kuris vadinamas antrojo etapo mokymu. Baigęs pirmojo etapo mokymus, karys laikomas apmokytu, o baigęs antrojo etapo mokymus – visiškai apmokytu kariuomenės profesinių pajėgų kariu.^[202]

Jaunesni nei 17 metų ir 6 mėnesių amžiaus kariai pirmojo etapo mokymus baigia Kariuomenės fondo koledže.^[203] Pėstininkų kariai kartu baigia pirmojo ir antrojo etapo mokymus pėstininkų mokymo centre Katerike, o visi kiti kariai dalyvauja pirmojo etapo mokymuose kariuomenės mokymo centre Pirbraite arba kariuomenės mokymo pulke Vinčesteryje, o antrojo etapo mokymus baigia skirtingose vietose, priklausomai nuo jų specializacijos.^[202] Pareigūnai 44 savaites trunkantį pirminį mokymą atlieka Karališkojoje karo akademijoje Sandherste,^[204] o antrojo etapo mokymą taip pat baigia keliose skirtingose vietose.^[202]

Oficiali britų armijos vėliava yra 3:5 santykio Union Jack. Kariuomenė taip pat turi ne paradinę vėliavą, kuri dažnai kabo ant karinių pastatų ir yra naudojama naujokų ėmimo, karinių renginių ir parodų metu. Tradiciškai dauguma britų armijos dalinių turėjo vėliavų rinkinį, vadinamą „spalvomis“ – paprastai tai pulko spalva ir karalienės spalva (Union Jack). Istoriškai vėliavos buvo nešamos į mūšį kaip kareivių susitelkimo vieta ir akylai saugomos. Šiuolaikiniuose daliniuose „spalvos“ dažnai būna gerai matomoje vietoje, papuoštos koviniais apdovanojimais ir yra pulko pasididžiavimo akcentas.^[205] Karys, grįžtantis į pulką (po atšaukimo iš rezervo), apibūdinamas kaip vėl pašauktas į spalvas.^[206]

• 
  Oficiali armijos vėliava
• 
  Ne paradinė armijos vėliava. Kartais po ženkleliu aukso raidėmis rašoma „Army“ (liet. Armija).
• 
  Karališkojo logistikos korpuso bendro naudojimo vėliava
• 
  Karališkojo logistikos korpuso vėliava, po kuria plaukia laivai, kuriems vadovauja įsakymą gavę pareigūnai
• 
  Karališkųjų inžinierių korpuso vėliava

Britų armijos karininkų laipsnių ženklai
NATO kodas	OF-10	OF-9	OF-8	OF-7	OF-6	OF-5	OF-4	OF-3	OF-2	OF-1		OF(D)
Jungtinės Karalystės Rango ženklo epoletas
Rango pavadinimas:[207]	Feldmaršalas	Generolas	Generolas leitenantas	Generolas majoras	Brigados generolas	Pulkininkas	Pulkininkas leitenantas	Majoras	Kapitonas	Leitenantas	Antrasis leitenantas	Karininkas kadetas
Santrumpa:	FM[a]	Gen	Lt Gen	Maj Gen	Brig	Col	Lt Col	Maj	Capt	Lt	2Lt	OCdt

Britų armijos kitų laipsnių ženklai
NATO kodas	OR-9			OR-8		OR-7	OR-6	OR-5	OR-4	OR-3	OR-2	OR-1
Jungtinės Karalystės rangų ženklai											Be skiriamųjų ženklų
Rango pavadinimas:[207]	1 klasės viršila			2 klasės viršila		Vyresnysis seržantas	Seržantas		Kapralas	Lanskapralas	Eilinis (arba lygiavertis)
Santrumpa:	WO1			WO2		SSgt/CSgt	Sgt		Cpl	LCpl	Pte

Dauguma britų armijos laipsnių vadinami tuo pačiu vardu, nepriklausomai nuo to, kokiame pulke jie tarnauja. Tačiau Rūmų kavalerija daugelį laipsnių vadina skirtingais vardais. Pavyzdžiui, Karališkoji artilerija kapralus vadina bombonešiais, o eiliniai kareiviai, priklausomai nuo pulko, kuriame jie tarnauja, vadinami įvairiais vardais: kariškis, ginklininkas, sargybinis, sapierius, ryšininkas, fuzilierius, amatininkas ir šaulys.^[208] Šie vardai neturi įtakos kario atlyginimui ar pareigoms.^[209]

Pagrindinis straipsnis – Armijos rezervas (Jungtinė Karalystė).

Seniausios iš rezervo pajėgų buvo milicijos pajėgos (dar vadinamos konstitucinėmis pajėgomis),^{[210][211][212][213]} kurios (Anglijos karalystėje iki 1707 m.) iš pradžių buvo pagrindinės karinės gynybinės pajėgos (iš pradžių buvo tik karališkoji asmens sargyba, įskaitant Yeomen Warders ir Yeomen of the Guard, o kariuomenė buvo renkama tik laikinoms ekspedicijoms į užsienį), sudarytos iš civilių gyventojų, atvykusių kasmetiniams mokymams ar nepaprastosios padėties atveju, ir kurios įvairiais savo ilgo gyvavimo laikotarpiais naudojo įvairias privalomosios tarnybos schemas. Nuo 1850-ųjų milicijos pajėgos samdė savanorius, kurie dirbo jose tam tikrą laiką. Iš pradžių milicija buvo vien tik pėstininkų pajėgos, nors nuo XVIII a. šeštojo dešimtmečio atsirado pakrančių artilerijos, lauko artilerijos ir inžinerijos daliniai,^[214] kurie buvo organizuojami miestų arba apskričių lygmeniu ir kurių nariai neprivalėjo tarnauti už savo teritorijos ribų, nors teritorija, į kurią galėjo būti siunčiami milicijos daliniai Didžiojoje Britanijoje, XVIII a. buvo padidinta iki bet kurios Didžiosios Britanijos vietos.

Savanorių pajėgų daliniai taip pat dažnai būdavo suburiami karo metu ir išformuojami sudarius taiką. Kaip nuolatinė (t. y. karo ir taikos metu) rezervo pajėgų dalis ji buvo atkurta 1859 m. Nuo milicijos ji skyrėsi keliais aspektais, visų pirma tuo, kad savanoriai neįsipareigojo tarnauti tam tikrą laiką ir galėjo atsistatydinti apie tai pranešę prieš keturiolika dienų. Kadangi iš pradžių buvo tikimasi, kad kariai savanoriai patys susimokės už savo ekipuotę, tik nedaugelis jų buvo iš darbininkų klasės, iš kurios pirmiausia buvo imami kariai į milicija.^[215][216]

Nors Napoleono karų metu milicijos pulkai buvo sujungti su britų armijos pulkais, kad į nuolatinę kariuomenę patektų užsienyje tarnaujantys savanoriai, o rezervo pajėgų savanoriai tarnautų užsienyje pavieniui, tarnybinių kuopų ar batalionų sudėtyje įvairiuose konfliktuose nuo Krymo karo iki [[Antrojo būrų karo, personalas paprastai nebuvo perkeliamas iš vienų pajėgų į kitas, išskyrus atvejus, kai karys buvo iš naujo atestuojamas kaip naujų pajėgų narys Daliniai paprastai nebuvo perkeliami iš rezervo pajėgų, kad taptų reguliariųjų pajėgų dalimi, arba atvirkščiai. Tačiau būta ir išimčių, pavyzdžiui, 1803 m. suburtas Naujojo Bransviko pėstininkų pulkas, kuris 1810 m. rugsėjo 13 d. perėjus į britų armiją tapo 104-uoju (Naujojo Bransviko) pėstininkų pulku.^[217]

Kitos rūšies rezervo pajėgos buvo sukurtos laikotarpiu nuo Prancūzijos revoliucijos iki Napoleono karų pabaigos. Po Napoleono karų jos buvo išformuotos ir daugiau nebuvo keliamos, nors Karališkasis Maltos pulkas egzistavo nuo 1815 m. iki XVIII a. aštuntojo dešimtmečio, kai tapo Karališkąja Maltos artilerija,^[218] o 1846 m. buvo suformuotas Karališkasis Naujosios Zelandijos korpusas.^[219]

Rezervo pajėgos buvo telkiamos vietoje (Didžiojoje Britanijoje kontroliuojant grafysčių lordams leitenantams, o britų kolonijose – kolonijų gubernatoriams), o jų nariai iš pradžių privalėjo tarnauti tik savo gyvenamojoje vietovėje (Jungtinėje Karalystėje tai iš pradžių reiškė grafystę ar kitą naujokų ėmimo teritoriją, tačiau vėliau ji buvo išplėsta iki bet kurios Didžiosios Britanijos vietos, bet ne iki užsienio). Todėl jos taip pat buvo vadinamos vietinėmis pajėgomis. Kadangi jos buvo (ir kai kuriais atvejais tebėra) laikomos atskiromis nuo britų armijos pajėgomis, nors vis dar priklauso britų armijai, jos taip pat buvo vadinamos pagalbinėmis pajėgomis. Kolonijos milicijos ir savanorių daliniai paprastai buvo laikomi atskiromis pajėgomis nuo Jungtinės Karalystės vidaus milicijos ir savanorių pajėgų bei kitų kolonijų milicijos ir savanorių pajėgų. Jei kolonijoje buvo daugiau nei vienas milicijos ar savanorių dalinys, jie buvo sujungiami į tos kolonijos milicijos ar savanorių pajėgas, pavyzdžiui, Jamaikos savanorių gynybos pajėgas. Atsargos pajėgų karininkai negalėjo dalyvauti reguliariųjų pajėgų karių karo teismuose. Per paskutinius du XIX a. dešimtmečius ir XX a. pradžioje vykusias Didžiosios Britanijos karinių pajėgų reformas (pradedant Kardvelo reformomis) rezervinės pajėgos buvo vis labiau integruojamos į britų armiją, todėl rezervinių pajėgų daliniai dažniausiai prarasdavo savo identitetą ir tapdavo reguliariosios britų armijos korpusų ar pulkų numeruotais milicijos ar savanorių batalionais.^[220]

1908 m. milicija buvo pervadinta specialiuoju rezervu.^[221][222] Po Pirmojo pasaulinio karo specialusis rezervas vėl buvo pervadintas milicija, tačiau jo veikla buvo visam laikui sustabdyta (nors Jungtinėje Karalystėje, jos kolonijose ir Karūnai priklausančiose teritorijose išliko keletas milicijos dalinių). Nors nominaliai teritorinės pajėgos vis dar buvo atskiros nuo britų armijos, vėliausiai iki šio šimtmečio pabaigos bet kuris dalinys, visiškai ar iš dalies finansuojamas iš kariuomenės lėšų, buvo laikomas britų armijos dalimi. Už Didžiosios Britanijos ribų tai paprastai būdavo taikoma tik tiems daliniams, kurie buvo Normandijos salose arba imperijos tvirtovių kolonijose (Naujojoje Škotijoje iki Kanados konfederacijos, Bermuduose, Gibraltare ir Maltoje).^[223][224]

Pavyzdžiui, Bermudų kariuomenės artilerijai, Bermudų kariuomenės pėstininkams, Bermudų savanoriams inžinieriams ir Bermudų savanorių šaulių korpusui,^[225][214] mokėjo Karo ministerija. Jie buvo laikomi britų armijos dalimi, o jų karininkai buvo įtraukti į kariuomenės sąrašą, priešingai nei daugelio kitų pagalbiniais laikomų kolonijinių dalinių karininkai. Šiuo metu britų armija yra vienintelės Didžiosios Britanijos vidaus karinės pajėgos, įskaitant įvairias kitas į ją įtrauktas pajėgas. Vis dėlto britų kariniai daliniai, organizuoti pagal teritorinės armijos principą, išlieka britų užjūrio teritorijose, kurios oficialiai vis dar nelaikomos britų kariuomenės dalimi, tik Karališkasis Gibraltaro pulkas ir Karališkasis Bermudų pulkas (senųjų Bermudų kariuomenės artilerijos ir Bermudų savanorių šaulių korpuso junginys) yra įtraukti į Britų kariuomenės pirmumo tvarkos ir armijos sąrašą, taip pat į Korpuso orderį (oficialų sąrašą tų britų karinių pajėgų, kurios laikomos britų kariuomenės korpusais).^{[226][227][228][229][230][231][232][233]}

Britų kariuomenės uniformos yra šešiolikos kategorijų – nuo paradinių uniformų iki kovinės aprangos ir vakarinės aprangos. Kasdienę uniformą Nr. 8, vadinamą „Asmeninės aprangos sistema - kovinė uniforma“ (angl. Personal Clothing System – Combat Uniform, PCS-CU),^[234] sudaro kamufliažinis neperpučiamas kombinezonas, lengva striukė ir kelnės su papildomais elementais, pvz., pašiltinti ir neperšlampantys.^[235] Kariuomenė taip pat dėvi „taktinius atpažinimo ženklelius“, kurie yra dėvimi ant kovinės uniformos dešinės rankos. Šie ženklai žymi juos dėvinčiojo pulką ar korpusą.^[236] Be darbinės aprangos, kariuomenėje yra keletas paradinių uniformų, skirtų iškilmingoms ir neiškilmingoms progoms. Dažniausiai pasitaikančios uniformos yra Nr. 1 (visiškai paradinė, dėvima oficialiomis progomis, pvz., keičiant sargybą Bekingemo rūmuose) ir Nr. 2 (tarnybinė uniforma) – rudos chaki spalvos uniforma, dėvima ne ceremonijų metu.^[235][237]

Darbinis galvos apdangalas paprastai būna beretė, kurios spalva rodo, kuriam pulkui priklauso jos nešiotojas. Beretės spalvos:^[238]

• Chaki—Pėstininkų pulkas, Garbės artilerijos kuopa, Velso princesės karališkasis pulkas, Karališkasis Anglijos pulkas, Karališkasis Velso pulkas, Jorkšyro pulkas
• Šviesiai pilka—Karališkoji škotų dragūnų gvardija, Karalienės Aleksandros karališkasis armijos slaugos korpusas
• Ruda—Karališkasis husarų pulkas
• Juoda—Karališkasis tankų pulkas
• Tamsiai žalia—Šaulių būrys, Karališkieji gurkų šauliai, Šaulių ginklų mokyklos korpusas
• Bordo—Parašiutininkų pulkas
• Smėlio—Specialiosios oro pajėgos
• Dangaus mėlyna—Armijos oro korpusas
• Kiparisų žalia—Žvalgybos korpusas
• Scarlet—Karališkoji karo policija
• Žalia—Generolo adjutanto korpusas
• Tamsiai mėlyna—Visi kiti daliniai, pavyzdžiui, Šviesos dragūnai ir Karališkasis fuzilierių pulkas
• Smaragdo pilka—Specialiosios žvalgybos pulkas
• Metalo pilka—Reindžerių pulkas^[239]