DŠK

Užduotis sukurti stambaus kalibro kulkosvaidį, skirtą pirmiausia kovai su lėktuvais, skraidančiais iki 1500 m aukščio, 1929 m. buvo duota tuo metu jau žinomam patyrusiam ginklininkui Degtiariovui. Mažiau kaip po metų Degtiariovas pateikė bandymams savo 12,7 mm kulkosvaidį, kurio mažaserijinė gamyba pradėta 1932 m. Jis vadintas DK (rus. ДК, iš rus. Дегтярев, Крупнокалиберный). DK savo konstrukcija buvo labai artimas rankiniam kulkosvaidžiui DP-27.
Šoviniai jam tiekiami iš nuimamų būgninių dėtuvių po 30 šovinių, prijungiamų iš viršaus. Ši sistema nepatogi, nes dėtuvės griozdiškos ir sunkios, maža praktinė šaudymo sparta. Dėl to 1935 m. DK kulkosvaidžius nustojo gaminti.

1938 m. konstruktorius Georgijus Špaginas sukonstravo juostinio šovinių tiekimo modulį kulkosvaidžiui DK. 1939 m. patobulintas kulkosvaidis buvo priimtas į DVRA ginkluotę ir pavadintas 12,7 мм крупнокалиберный пулемет Дегтярева – Шпагина обр. 1938 года ('12,7 mm stambiakalibris Degtiariovo ir Špagino kulkosvaidis, 1938 m. modelis'), sutrumpintai ДШК. Vyriausiosios artilerijos valdybos indeksas (rus. Индекс ГАУ) – 56-P-542 (56-П-542).

DŠK serijinė gamyba prasidėjo 1940–1941 m. Juos naudojo kaip zenitinius kulkosvaidžius, kaip pėstininkų paramos ginklus, jais apginkluodavo kovos mašinas, mažuosius laivus (pvz., torpedinius katerius. DŠK buvo pagrindinis lengvųjų tankų T-40 ginklas, jie buvo įtaisomi ant tankų IS-2 bokštelių ir ant savaeigių ISU-152.

1946 m. kulkosvaidis DŠK buvo modernizuotas (patobulintas juostos mechanizmas, vamzdžio tvirtinimas), jam suteiktas pavadinimas DŠKM (rus. ДШКМ, iš rus. Дегтярёв, Шпагин, крупнокалиберный модернизированный 'Degtiariovo ir Špagino, stambiakalibris, modernizuotas'). Jo indeksas 56-P-542M (rus. 56-П-542М).

DŠK yra automatinis ginklas, kurio automatika naudoja dujų nukreipimą. Šaudymo režimas – tik automatinis, vamzdis nekeičiamas, su aušinimo briaunomis. Vamzdžio gale – laibgalio stabdis.

Naudojami šoviniai iš neardžiosios metalinės juostos, kuri tiekiama iš kairės pusės. DŠK kulkosvaidžio juosta laikoma būgne. Juostos dėtuvės būgnas sukasi ir išleidžia juostą, tuo pačiu metu iš juostos ištraukiami šoviniai. Kai būgnas pasisuka taip, kad šovinys atsiduria apačioje, tada spyna šovinį įstumia į šovinio lizdą. Juostą traukia dešinėje pusėje esanti svirtis, kuri juda vertikaliai, kai jos apatinę dalį paveikia užtaisymo rankenėlė, kietai sujungta su spynos rėmu.

DŠK kulkosvaidyje būgninis mechanizmas pakeistas kompaktiškesniu šliaužikliniu, kurį irgi judina analogiška svirtis, sujungta su užtaisymo rankenėle. Šovinys iš juostas ištraukiamas žemyn ir įstumiamas į lizdą.

Uokso užpakalinėje dalyje yra spynos ir spynos rėmo spyruokliniai buferiai. Ginklas valdomas dviem rankenomis uokso gale, turi du suporintus nuleistukus. Taikiklis rėminis. Stovas taip pat turi tvirtinimo taškus zenitiniam taikikliui tvirtinti.

Kulkosvaidis buvo naudojamas su Kolesnikovo stovais, bokšteliuose, nuotolinio valdymo zenitiniuose įrenginiuose, laivų kulkosvaidžių įrenginiuose.

Kolesnikovo stovas

DŠK kulkosvaidį naudojo su Kolesnikovo sistemos universaliuoju stovu. Stovas turėjo nuimamus ratus ir plieninį skydelį. DŠK naudojant kaip zenitinį jo ratai ir skydas nuimami, o užpakalinė atrama išskleidžiama ir sudaro trikojį. Zenitinės paskirties DŠK turėdavo ir specialias petines atramas.

Pagrindinis šio stovo trūkumas buvo didelė masė, ribojusi kulkosvaidžio judrumą.

Naudotojai ne valstybės

• Irako sukilėliai^[5]

• Laikinoji Airijos respublikonų armija^[6]
• Vietkongas: Plačiai naudotas Vietnamo kare.^[3]
• Prieškadafinės pajėgos: DŠK kulkosvaidžiai naudoti savadarbiuose ginkluotuose džipuose.^[7]