Eiguliai
Kitos reikšmės – Eiguliai (reikšmės).
| Eiguliai | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1977 m. | ||
  Eiguliai | ||
| 54°55′41″š. pl. 23°55′59″r. ilg. / 54.928°š. pl. 23.933°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis | |
| Savivaldybė |  Kauno miesto savivaldybė | |
| Seniūnija | Eigulių seniūnija | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Эйгули, Айгули | |
Eiguliai – Kauno miesto dalis, esanti į šiaurę nuo centro, kairiajame Neries krante, piečiau magistralės A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda .[2] Eiguliuose yra Kauno pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčia. Eigulių kapinės – vienos seniausių Kaune (įkurtos apie 1880 m.; sovietmečiu prijungus Eigulius prie Kauno, tapo miesto kapinėmis), stūkso Eigulių piliakalnis.
Istorija
1379 m. yra minima Eigulių pilis (Egol), kurią 1382 m. sudegino kryžiuočiai.
1902 m. dviejuose Eigulių kaimuose ir užusieniuose gyveno 278 gyventojai.[3] 1923 m. kaime buvo 483 gyventojai.[4] 1927 m. įkurta pradžios mokykla. 1936 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius. 1959 m. didžioji dalis Eigulių kaimo prijungta prie Kauno, o 1977 m. prijungta ir likusioji dalis. Šiame Eigulių kaime 1959 m. gyveno 42, 1970 m. – 45 gyventojai.[5] 1979 m. pradėti statyti daugiaaukščiai namai.[6] 1982 m. per magistralę pastatytas pirmasis Lietuvoje klijuotų medinių konstrukcijų Kleboniškio pėsčiųjų viadukas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1983 m. | Lenino rajonas |
| 2000– | Eigulių seniūnija |
Daugiabučiai
Eigulių daugiabučių mikrorajonas suprojektuotas kaip Kalniečių mikrorajono tąsa. Įpusėjus Kalniečių statyboms, 1979 m. pradėti statyti Eiguliai. Bendro Kalniečių ir Eigulių daugiabučių masyvo darbai baigti apie 1985 m. Eiguliuose dominuoja daugiaaukštės gyvenamųjų namų statybos teritorijos.
Architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu tai sėkmingiausias, mažiausiai monotoniškas sovietinio Kauno gyvenamųjų namų rajonas.[7] Vienas išskirtinių namų – daugiabutis „Sakura“ (projektavo „Jungtinės architektų dirbtuvės“), iškilęs 2006 m. Jo į viršų platėjantis fasadas padengtas raudona eksperimentine medžiaga, keičiančia savo atspalvį, priklausomai nuo apšvietimo. Įrengti 72 visiškai skirtingi 36-108 kv. m ploto butai, mat kiekvienas aukštas – vis kitokio dydžio. Fasadui gyvumo suteikia langų aritmiškumas. Toks neįprastos formos namas buvo vienintelis Baltijos šalyse. Šalia buvo suplanuotas japoniškų vyšnaičių sodas.
Eigulių išplanavimo projektų autoriai – architektai Saulius Lukošius ir Gražina Miškinienė.[8] Čia buvo statomi tos pačios serijos stambiaplokščiai daugiabučiai namai kaip ir Kalniečiuose. Eigulių I bei II mikrorajonuose gatvės išdėstytos medžių šakų principu, kai mažos gatvelės sueina į centrinę gatvę. Kiemų dangai panaudotos gelžbetoninės plokštės, vaikų žaidimo aikštelės įrengtos iš statybinių atliekų jas originaliai pritaikant. Ant daugiabučių sienų užrašyti dideli, gerai matomi namų numeriai ir gatvių pavadinimai.
Eiguliuose buvo vystoma infrastruktūra: susisiekimui pagerinti nutiesta troleibusų linija, pastatytos parduotuvės („Topolis“ Sukilėlių pr., „Šiaurinė“ Šiaurės pr.). Iškilo švietimo įstaigos: 1980 m. – 42-oji vidurinė (dab. Pilėnų progimnazija), 44-oji vidurinė (dab. K. Griniaus progimnazija), 1983 m. – 45-oji vidurinė (dab. Eigulių pagrindinė mokykla), 1984 m. – 46-oji vidurinė (2005 m. prijungta prie „Pilėnų“ vidurinės mokyklos). Pačiame Eigulių rajone nebuvo suformuota parkų, tačiau tai iš dalies kompensavo šalia esantys Kalniečių parkas, Kleboniškio miškas. Rajone traukos centru projektuotojų planuose buvo numatyta teritorija ties P. Lukšio gatvėje buvusiu „Eigulių“ kino teatru.
1985 m. baigus vystyti Eigulių rajoną, toliau miesto plėtra pasuko vakarų kryptimi, į kitą Neries pusę, kur pradėtos statybos Šilainių rajone.
Šaltiniai
Nuorodos
- Eiguliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 460 psl.
- Eiguliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 490
- Eiguliai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 299 psl.