Hirošimos ir Nagasakio atominis bombardavimas

Hirošimos ir Nagasakio atominis bombardavimas
Priklauso: Karas Ramiajame vandenyne
Atominės bombos sprogimo debesis virš Hirošimos (kairėje) ir Nagasakio (dešinėje)
Data 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 d. Vieta Hirošima ir Nagasakis, Japonija Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
Japonijos imperija	JAV Manhatano projektas:  Jungtinė Karalystė  Kanada
Vadovai ir kariniai vadai
Shunroku Hata	William S. Parsons Paul Tibbets Robert A. Lewis[1] Charles Sweeney Frederick Ashworth
Nuostoliai
Hirošimoje: 20 000 žuvusiųjų karių 70 000–126 000 žuvusiųjų civilių gyventojų Nagasakyje: 39 000–80 000 žuvusiųjų Mažiausiai 150 žuvusiųjų karių Iš viso žuvusiųjų: 129 000–226 000	Žuvo 1 britų, 7 olandų ir 12 amerikiečių karo belaisvių

Hirošimos ir Nagasakio atominis bombardavimas – 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 d. Jungtinių Amerikos Valstijų įvykdytas dviejų atominių bombų sprogdinimas per Antrąjį pasaulinį karą virš Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio. Šie du bombardavimai nusinešė nuo 129 000 iki 226 000 žmonių gyvybių, iš kurių dauguma buvo civiliai gyventojai, ir liko vieninteliu branduolinio ginklo panaudojimu ginkluotame konflikte.

Paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkai ruošėsi brangiai kainuojančiai invazijai į Japonijos žemyninę dalį. Prieš tai buvo surengta bombardavimo kampanija, nusiaubusi 64 Japonijos miestus. 1945 m. gegužės 8 d. Vokietijai kapituliavus, karas Europos teatre baigėsi ir sąjungininkai visą dėmesį sutelkė į Ramiojo vandenyno karą. Iki 1945 m. liepos mėn. pagal sąjungininkų Manhatano projektą buvo pagamintos dviejų tipų atominės bombos: „Fat Man“ – plutonio branduolinis ginklas^[2] ir „Little Boy“ – prisodrinto urano ginklas.^[3] 1945 m. liepos 26 d. Potsdamo deklaracijoje sąjungininkai paragino Japonijos imperatoriškąsias ginkluotąsias pajėgas besąlygiškai pasiduoti, o alternatyva buvo „greitas ir visiškas sunaikinimas“.^[4] Japonijos vyriausybė ultimatumo nepaisė.^[5]

Bombardavimui buvo gautas Jungtinės Karalystės sutikimas, kaip to reikalavo Kvebeko susitarimas,^[6][7] ir liepos 25 d. JAV kariuomenės štabo vado pareigas einantis generolas Thomas Handy išleido įsakymą panaudoti atomines bombas prieš Hirošimą, Kokurą, Nijigatą ir Nagasakį. Šie taikiniai buvo pasirinkti, nes tai buvo didelės miestų teritorijos, kuriose buvo ir kariniu požiūriu svarbių objektų. Rugpjūčio 6 d. ant Hirošimos buvo numestas „Little Boy“, o Japonijos ministras pirmininkas Kantarō Suzuki pakartojo Japonijos vyriausybės įsipareigojimą nepaisyti sąjungininkų reikalavimų ir kovoti toliau.^[8][9] Po trijų dienų „Fat Man“ buvo numestas ant Nagasakio.^[8] Per kitus 2–4 mėnesius dėl atominių bombų poveikio Hirošimoje žuvo nuo 90 000 iki 146 000 žmonių, o Nagasakyje – nuo 39 000 iki 80 000 žmonių.^[10][11] Maždaug pusė jų žuvo pirmąją dieną. Dar kelis mėnesius po to daug žmonių mirė nuo nudegimų, spindulinės ligos ir sužeidimų, prie kurių prisidėjo ligos ir prasta mityba. Nors Hirošimoje buvo nemažas karinis garnizonas, dauguma žuvusiųjų buvo civiliai.

Japonija pasidavė sąjungininkams rugpjūčio 15 d., praėjus šešioms dienoms po Sovietų Sąjungos karo paskelbimo ir Nagasakio bombardavimo.^[12] Rugsėjo 2 d. Japonijos vyriausybė pasirašė kapituliacijos dokumentą ir faktiškai užbaigė karą. Mokslininkai daug tyrinėjo bombardavimų poveikį socialiniam ir politiniam vėlesnės pasaulio istorijos ir populiariosios kultūros pobūdžiui, be to, vis dar vyksta daug diskusijų dėl etinio ir teisinio bombardavimų pateisinimo. Šalininkai tiki, kad atominių bombų sprogdinimai buvo būtini norint greitai užbaigti karą su minimaliomis aukomis, o kritikai ginčija, kaip Japonijos vyriausybė buvo priversta pasiduoti, ir pabrėžia moralines bei etines branduolinių ginklų ir civilių gyventojų mirčių pasekmes.^[13]