Irako geografija
Irako geografija – gamtinės sąlygos Azijos valstybėje Irake.
Padėtis
Irakas yra Artimuosiuose Rytuose. Bendras jo sausumos sienų ilgis – 3631 km. Ribojasi su Iranu (1458 km), Jordanija (181 km), Kuveitu (242 km), Saudo Arabija (814 km), Sirija (605 km), Turkija (331 km). Kranto linijos ilgis – 58 km. Pakrantėje yra koralų rifų.[1]
Paviršius
Didžiąją šalies dalį užima Mesopotamijos žemuma, kuri skiriama į dvi dalis: Aukštutinę Mesopotamiją, kurią užima kalvota plynaukštė, vadinama Džazira ir Žemutinę Mesopotamiją, kurią sudaro plokščia aliuvinė lyguma (aukštis mažiau kaip 100 m). Kalnuota yra šiaurės rytinė šalies dalis – Irako Kurdistanas. Čia yra Kurdistano kalnų dalis ir Zagroso priekalnių vakarinis pakraštys. Šiuose kalnuose, ties siena su Iranu, stūkso aukščiausia šalies vieta – Šecha Daro kalnas (3611 m).[2]
Džazirą šiaurėje juosia Sindžaro (1463 m), rytuose – Makchulio, Hamrino kalnagūbriai.
Klimatas
Klimatas šalies šiaurėje pereinamasis iš Viduržemio jūros tipo į žemyninį subtropinį, pietuose – žemyninis atogrąžų. Irake būdinga karšta ir sausa vasara, šilta lietinga žiema. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra 10–13 °C, liepos 32–35 °C. Žiemą kalnuose sninga, žemiausia temperatūra –18 °C. Šalies šiaurėje per metus iškrinta iki 500 mm, Kurdistano kalnuose – iki 1000 mm, pietuose – iki 160 mm, pietvakariuose – iki 100 mm kritulių (daugiausia gruodžio–sausio mėnesiais).[3] Vasarą dažnos smėlio audros.
Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +52 °C (Nasirija, 2011 m. rugpjūčio 2 d.).[4]
Vidaus vandenys
Didžiausios Irako upės yra Tigras (ilgis Irake 1418 km) ir Eufratas (1233 km); žemupyje jos susilieja ir sudaro Šat al Arabą, kuris įteka į Persijos įlanką. Šiaurės Irake teka Tigro ir Eufrato intakai – Chabūras, Didysis Zabas, Mažasis Zabas, Adhaimas, Dijala. Irako pietvakariuose daug vadžių; didžiausios – Chauranas (380 km), druskingas Milho ežeras, Ghadafas, Ubaijidas. Mesopotamijos žemumoje gausu ežerų; didžiausi: Chamaras, Tartaras (dirbtinis). Kurdistane yra didžiausias šalyje Dukano tvenkinys. Mažesnių tvenkinių, drėkinamųjų kanalų gausu visoje Mesopotamijos žemumoje. Aplink Šat al Arabą yra dideli pelkynų plotai (Mesopotamijos maršos).
Dirvožemiai
Irako vakaruose ir šiaurės vakaruose vyrauja akmeningi ir žvyringi kalciažemiai, Džaziros plynaukštėje – kaštonžemiai, Mosulo apylinkėse – verstžemiai, Kurdistano kalnuose – gipsažemiai, Mesopotamijos žemumoje – druskožemiai, kurie dėl intensyvios žemdirbystės sukultūrėjo ir tapo trąšažemiais, Tigro ir Eufrato slėniuose – salpžemiai, Mažojo Nefudo dykumoje – smėlingi pradžiažemiai.[3]
Gyvoji gamta
Mesopotamijos žemumos pietuose veši nendrynai, meldynai, paupiuose auga gluosniai, tuopos, toliau aplink – datuliniai finikai, oleandrai, akacijos, halofitai. Džaziros plynaukštėje būdingas stepių, pusdykumių kraštovaizdis (eglūnai, saksaūlai, kserofitiniai augalai). Vakaruose ir pietvakariuose plyti Sirijos dykuma ir Arabijos dykuma.
Kurdistane būdingos stepės su dygiais krūmynais, o kalnuose auga ąžuolai, pušys, eglūnai, gluosniai, tuopos.
Gyvūnija panaši į kitų Artimųjų Rytų šalių (gazelės, šakalai, dryžuotosios hienos), tačiau prie pelkynių gamta įvairesnė (šernai, lapės, buivolai, gausu vandens paukščių – flamingai, pelikanai, žąsys, antys, gulbės, garniai). Irake gausu graužikų, roplių (varanų, gyvačių), vabzdžių (yra platinančių ligas uodų).[3]
Tigro ir Eufrato tarpupio pelkėta Ahvaro teritorija pietų Irake įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
