Jonas Bežemis

Jauniausias Henriko II sūnus. Pravardę gavo po nesėkmingo karo žygio prieš Airiją.

Jonas Bežemis buvo vedęs du kartus. Jo pirmoji santuoka su Izabele Glostere buvo bevaikė ir baigėsi skyrybomis. Antroji karaliaus žmona tapo Izabelė Angulemė (1200 m.), pagimdžiusi jam penkis vaikus:

• Henrikas III (1207−1272), Anglijos karalius
• Ričardas (1209−1272), Kornoulo grafas, Puatje grafas, Vokietijos karalius
• Džoana (1210−1238); vyras − Aleksandras II, Škotijos karalius
• Izabelė Anglė (1214−1241), vyras − Frydrychas II Hohenštaufenas
• Eleonora (1215−1275); 1-mas vyras − 2-ras Pembuko grafas Viljamas Maršalas; 2-ras vyras − 6-tas Lestero grafas Simonas de Monforas

Į sostą sėdo 1199 m., tapęs savo brolio Ričardo I Liūtaširdžio įpėdiniu. Aplenkė savo sūnėną Artūrą Bretanietį, kurį 1203 m. įsakė kalėjime nužudyti. Vėliau Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas pareikalavo (nesėkmingai) perų teismo ir paskelbė Jonui karą. Šiame kare Jonas prarado Normandiją, Anžu, Meną, Tureną, bei Puatu; po pralaimėjimo prie Buvino (1214 m.) visam laikui neteko Anglijos valdų žemyne į šiaurę nuo Luaros – turėjo jas atiduoti Prancūzijai. Jo pasipriešinimas Kenterberio arkivyskupui 1207 m. sukėlė konfliktą su popiežiumi Inocentu III. Šis pasinaudojo silpna Jono politine padėtimi ir, grasindamas atskyrimu nuo bažnyčios, 1213 m. privertė Joną pripažinti Angliją popiežiaus lenu. Sukilę anglų baronai 1215 m. pareikalavo paskelbti „Didžiąją chartiją“ („Magna Carta Libertatum“) – svarbiausią Anglijos įstatymą, labai apribojusį Jono teises.^[1].

• 
  Jono Bežemio antroji žmona Izabelė
• 
  Jono Bežemio karūnacija
• 
  sarkofagas