Juodoji komedija

kūrinys, kuriame liguisti ar baisūs dalykai paverčiami juokais

Juodoji komedija – komedija, kurioje gretinami liguisti ar baisūs elementai su komiškomis situacijomis, pabrėžiant gyvenimo beprasmiškumą, tuštumą. Juodojoje komedijoje dažnai pasitelkiamas farsas ir primityvus humoras norint perteikti mintį, jog žmonės yra bejėgės likimo ir savo asmeninių ypatybių aukos.[1]

Nors 1940 m. prancūzų siurrealistas Andrė Bretonas išleido „Juodojo humoro antologiją“ („Anthologie de l’humour noir“), terminas „juodoji komedija / juodasis humoras“ nebuvo įėjęs į vartoseną iki 7-ojo dešimtmečio. Vėliau šis terminas buvo taikomas rašytojų Natanaelio Vesto, Vladimiro Nabokovo ir Džozefo Helerio kūriniams. Taip pat šis žanras būdingas Kurto Voneguto bei Tomo Pinčono kūrybai.[1]

Juodosios komedijos pirmtakai – Aristofanas (V a. pr. m. e.), Fransua Rablė romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (1532), Džonatanas Sviftas romane „Guliverio kelionės“ (1726) ir Volteras apsakyme „Kandidas“ (1759).[1]

Išnašos