Kalėdų salos mūšis

Tuo metu Kalėdų sala, esanti už 298 km į pietus nuo Javos, buvo Didžiosios Britanijos valda, kurią administraciniu požiūriu kontroliavo Sąsiaurio gyvenvietės. Tai buvo geras rytinės Indijos vandenyno dalies kontrolės postas ir svarbus fosfatų,^[1] reikalingų Japonijos pramonei, šaltinis. Nuo 1900 m. saloje buvo kasami fosfatai, o mūšio metu čia dirbo didelė darbo jėga, kurią sudarė 1 000 kinų ir malajų, prižiūrimų nedidelės britų prižiūrėtojų grupės. Be to, saloje buvo apie 100 moterų ir 200 vaikų.^[2]

Užėmus Javą, 1942 m. kovo 14 d. Japonijos imperijos generalinis štabas išleido įsakymą dėl „operacijos X“ (įsiveržimo į Kalėdų salą ir jos užėmimo).^[1] Kontradmirolas Shōji Nishimura buvo paskirtas vadovauti Antrojo pietų ekspedicinio laivyno okupacinėms pajėgoms, jo flagmanas – lengvasis kreiseris „Naka“.

Grupė Pandžabo karių, matyt, patikėję japonų propaganda apie Indijos išlaisvinimą iš britų valdžios ir veikiausiai tyliai remiami kai kurių ar visų vietos sikhų policijos pareigūnų, sukilo. Kovo 11 d. jie nušovė kapitoną ir keturis britų karininkus, o jų kūnus išmetė į jūrą.^[3] Tada jie sulaikė apygardos pareigūną ir kelis kitus europiečius salos gyventojus, kol bus įvykdyta egzekucija, kuriai, matyt, sutrukdė japonų okupacija.^[4]

1942 m. kovo 31 d. auštant keliolika japonų bombonešių surengė ataką ir sunaikino radijo stotį. Apie ketinimą pasiduoti maištininkai pranešė iškeldami baltą vėliavą, kol į krantą neišlipo 850 žmonių desantas.^[1] Japonų kariai be pasipriešinimo išsilaipino Flajing Fiš Kovo įlankoje.^[5]

Tą patį rytą 09:49 JAV karinio jūrų laivyno povandeninis laivas „Seawolf“ paleido keturias torpedas į laivą „Naka“, tačiau nepataikė. Kitą rytą 06.50 val. „Seawolf“ vėl atakavo, šį kartą į laivą „Natori“, ir paleido tris torpedas, tačiau vėl nepataikė. Tą vakarą „Seawolf“ dviem paskutinėmis torpedomis iš 1 000 m atstumo pavyko pataikyti į „Naka“.^[6] Žala buvo tokia didelė, kad „Natori“ turėjo vilkti „Naka“ atgal į Singapūrą, o galiausiai laivas buvo priverstas grįžti į Japoniją ir teko jį metus remontuoti. Po smūgio kiti japonų laivai daugiau kaip devynias valandas giluminiu būdu apšaudė JAV povandeninį laivą, tačiau jis išsigelbėjo.^[7]

1942 m. balandžio 3 d. „Natori“ grįžo į Kalėdų salą ir išvedė visus okupacinių pajėgų karius, išskyrus 20 žmonių įgulos būrį, į Banteno įlanką Indonezijoje. Japonai gavo fosfato uolienų, kurios buvo kraunamos į transportinius laivus.^[1]

Po okupacijos japonų įgula stengėsi įdarbinti kinus ir malajus, nors daugelis jų pabėgo toliau į šalies gilumą ir gyveno iš žemės. Be to, maištininkai tapo darbininkais ir buvo įdarbinti valyti fosfatų sandėlius.^[2] Iki 1943 m. gruodžio mėn. į Javą buvo perkelta daugiau kaip 60 proc. salos gyventojų, įskaitant kalinius europiečius. Po karo, 1945 m. spalio viduryje, Kalėdų salą vėl užėmė Jungtinė Karalystė.^[2]

Pokario metais Singapūre buvo surasti ir karo lauko teisme nuteisti septyni pandžabų maištininkai. Pirmieji šeši identifikuoti ir teisiami asmenys buvo nuteisti 1947 m. kovo 13 d. Penki buvo nuteisti mirties bausme, o vienas – dvejų metų laisvės atėmimo bausme ir atleidimu iš pareigų. 1947 m. rugpjūčio 13 d. mirties bausmes patvirtino karalius Jurgis VI. Britų valdymas Indijoje baigėsi netrukus po to, kai Indija atgavo nepriklausomybę, o Pakistanas buvo įkurtas anksčiau, nei buvo įvykdytos egzekucijos, todėl reikėjo atsižvelgti į diplomatinius klausimus. 1947 m. spalį buvo identifikuotas septintasis maištininkas. Jis taip pat buvo patrauktas į karo lauko teismą ir nuteistas mirties bausme. Aštuntasis kareivis buvo identifikuotas kaip maišto dalyvis, tačiau taip ir nebuvo sugautas. 1947 m. gruodžio 8 d. Indijos ir Pakistano vyriausybėms pateikus pareiškimus, mirties bausmės buvo pakeistos kalėjimu iki gyvos galvos. Po tolesnių Jungtinės Karalystės ir Pakistano ginčų dėl bausmės atlikimo vietos (britai reikalavo, kad kaliniai atliktų devynerių metų laisvės atėmimo bausmę) 1955 m. birželio mėn. šeši kaliniai buvo perkelti į Pakistaną, o Didžiosios Britanijos vyriausybė nustojo domėtis šia byla.^[1][3]

• Bertke, Donald A.; Smith, Gordon; Kindell, Don (2014). World War II Sea War, Vol 7: The Allies Strike Back. Dayton, Ohio: Bertke Publications. ISBN 978-1-93747-011-1.
• Blair, Clay (1976). Silent Victory: The U. S. Submarine War Against Japan. New York: Bantam. ISBN 978-0-55301-050-3.
• Gill, G. Hermon (1968). Volume II – Royal Australian Navy, 1942–1945. Australia in the War of 1939–1945. Canberra: Australian War Memorial. Nuoroda tikrinta 2006-11-20.
• Hara, Tameichi; Roger Pineau (2013). Fred Saito (red.). Japanese Destroyer Captain. Naval Institute Press. ISBN 978-1-61251-374-4.
• Woodmore, F.P. (1996). Christmas Island Explorer's Guide. Christmas Island: Lone Island Publications. ISBN 0-646-24998-3.