Klaipėdos jūrų uostas

Uosto teritorija užima 557,9 ha, akvatorijos plotas – 884,9 ha, įplaukos kanalo gylis – 15,5 m. Visos krantinės sudaro 24,7 km, uoste esančių geležinkelio linijų bendras ilgis – 102 km.

Uoste įrengti dengti sandėliai (99 380 m²), atviros aikštelės (1 045 879 m²), šaldytuvai (66 000 t), skystų krovinių talpyklos (749 000 m³), birių krovinių sandėliai (933 700 t).

Priimami ir aptarnaujami laivai:

• 400 m ilgio
• 13,8 m grimzle
• Uostas gali priimti didžiatonažius laivus:

sausakrūvius – apie 200 000 DWT,tanklaivius – apie 170 000 DWT,konteinervežius - 19 500 TEU.

Svarbiausios krovos bendrovės: „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, „KN Energies“, „Bega“, „Klaipėdos Smeltė“. 96,11 % „Klaipėdos Smeltės“ (didžiausia pagal plotą) akcijų priklauso tarptautiniam uostų operatoriui „Terminal Investment“.^[4]

• Laivų statyklos: „Vakarų Baltijos laivų statykla“.
• Laivų remonto įmonės: „Vakarų laivų remontas“.
• Laivybos įmonės: AB „DFDS Seaways“, AB „Limarko laivininkystės kompanija“.
• Kiti objektai: Suskystintų gamtinių dujų terminalas su SGD laivu–saugykla „Independence“.

XIII a. viduryje pastačius Klaipėdos pilį, šalia pilies veikė uostelis. Klaipėdos gyventojams 1475 m. suteikus Kulmo teisės privilegiją, gyventojai galėjo verstis jūrų prekyba ir statyti laivus, suteiktas oficialus komercinio uosto statusas.

Uosto infrastruktūra formavosi XVII–XVIII a., kai pradėtas žymėti laivakelis, statytos prieplaukos, 1745 m. pradėta gilinti akvatorija, sutvirtintos Danės žiotys, 1796 m. įžiebtas švyturys, 1784–1791 m. įrengtos balasto krantinės. XIX a. viduryje sąsiauris pagilintas iki 7 m gylio.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo nuosmukis. 1919 m. uostas pagal Versalio sutartį atiteko Antantės blokui, 1924 m. uosto valdymą perėmė Direktorija. XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje uostui teko apie 88,4 % viso Lietuvos eksporto ir apie 65 % importo. Lietuvos valstybei skiriant lėšų uostui, padidėjo laivybos apimtys (1924 m. į uostą įplaukė 694, 1938-aisiais – jau 1 544 laivai).^[5] Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiams užėmus Klaipėdą, uosto veikla buvo sustabdyta, jis atstatytas tik po karo, o prieškarinis apyvartos lygis atstatytas tik po 15 metų.

1986 m. pradėjo veikti tarptautinis traukinių keltas Klaipėda–Mukranas su Pabaltijo geležinkelio formuojamais kroviniais naujai pastatytoje Draugystės geležinkelio stotyje.

2012 metais ekspertai teigė, jog uosto apyvarta laikui bėgant turėtų didėti, todėl būtina didinti jo galimybes. Svarbiais trūkumais buvo nurodyti pernelyg siauras dviem laivams prasilenkti įplaukimo kanalas bei riboti geležinkelio pajėgumai. Kiekviena tuo metu uoste perkrauta tona krovinio Lietuvos įmonėms uždirbdavo apie 50 litų.^[6]

2015 m. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pasirašė sutartį su Austrijos kompanija „Strabag“ dėl vidinio laivybos kanalo gilinimo 0,5 metru iki 15 m gylio.^[7] Planuojama projekto vertė − 5,04 milijonai €.

Klaipėdos uosto fenomenai: trauklys, blaškeva ir vandensrūva.

• Trauklys – tai žemo dažnio ilgaperiodės bangos, kurios trūkčioja laivą.
• Blaškeva – tai netvarkingas, chaotiškas bangavimas, kai skirtingų krypčių bangų sandūroje ant didesnių bangų lipa mažesnės bangos, o ant šių dar mažesnės.
• Vandensrūva – tai skirtingų krypčių vandens sluoksnių tiek vertikalioje, tiek horizontalioje padėtyje judėjimas.

• Klaipėdos uostas (sud. Kęstutis Demereckas). – Klaipėda: Libra Memelensis, 2007. – 144 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-544-57-9
• Klaipėdos jūrų uostas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 206 psl.

Vikiteka: Klaipėdos jūrų uostas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Klaipėdos valstybinis jūrų uostas Archyvuota kopija 2006-04-29 iš Wayback Machine projekto.