Lietuvos vyriausybė
| Lietuvos vyriausybė | |
|---|---|
 | |
| Įkurta | 1990 m. |
| Trumpinys | LRV |
| Tipas | Vyriausybė |
| Buveinė | Gedimino pr. 11 Vilnius, Lietuva |
| Vadovas | Ingrida Šimonytė |
| Svetainė | lrv.lt |
Lietuvos Respublikos Vyriausybė (LRV) – Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas, atliekantis vykdomosios valdžios funkcijas. Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus bei Prezidento dekretus, valdo valstybės turtą, tvarko krašto reikalus ir kartu su Prezidentu vykdo šalies užsienio politiką. Vyriausybė taip pat turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, sudaro valstybės biudžetą ir teikia jį tvirtinti Seimui. Jos įgaliojimai apibrėžti Konstitucijoje ir Vyriausybės įstatyme.
Struktūra
Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas, kuris yra vyriausybės vadovas, ir 14 ministrų. Ministrą Pirmininką skiria Prezidentas, gavus Seimo pritarimą. Tuomet Ministras Pirmininkas su Prezidento pritarimu sudaro likusį kabinetą, o Vyriausybei ir jos programai turi pritarti Seimas.[1]
Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Ministras vadovauja savo atitinkamai ministerijai, spręsdamas klausimus, priklausančius ministerijos kompetencijos sričiai, ir vykdydamas kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrai už jiems pavestas valdymo sritis atsako Seimui, Prezidentui ir yra tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Ministrą gali laikinai pavaduoti kitas ministro pirmininko paskirtas vyriausybės narys. Ministrą Pirmininką, kai jo nėra arba jis negali eiti pareigų, Prezidento pavedimu gali pakeisti vienas iš ministrų, bet ne ilgiau kaip 60 dienų.[1]
Ministerijos
Ministerijos yra institucijos, per kurias ministrai atlieka jiems pavestų sričių valstybinio valdymo funkcijas. Jos yra įsteigtos kaip viešieji juridiniai asmenys ir yra finansuojamos iš valstybės biudžeto.[2]
Lietuvoje yra 14 ministerijų:
| Ministerija | Veiklos sritys |
|---|---|
| Aplinkos | Aplinkos apsauga, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga, gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimas, geologija, miškų ūkis, teritorijų planavimas, urbanistika ir architektūra, statyba, būstas ir komunalinis ūkis, tarša ir poveikis aplinkai, aplinkosauginiai mokesčiai, metrologija.[3] |
| Energetikos | Energetinis saugumas, branduolinė energetika, iškastinių bei atsinaujinančių energijos išteklių, elektros ir šilumos energijos vartojimas.[4] |
| Ekonomikos ir inovacijų | Verslo aplinkos gerinimas, įmonių, investicijų, inovacijų, informacinių technologijų, eksporto bei turizmo politika, viešųjų pirkimų politika.[5] |
| Finansų | Biudžetas, mokesčiai, fiskalinė politika, finansų rinkų politika, valstybės ir ES lėšų valdymas ir naudojimas, valstybės skolos valdymas.[6] |
| Krašto apsaugos | Krašto apsauga, Lietuvos ir bendra NATO valstybių gynyba, ES bendrosios gynybos politika.[7] |
| Kultūros | Autorių ir gretutinių teisių apsauga, kultūros vertybių išsaugojimas, kultūros sklaida, meno organizacijų finansavimas, regionų kultūra, tarpvalstybinė kultūra.[8] |
| Socialinės apsaugos ir darbo | Socialinė apsauga, darbo rinka ir užimtumas, šeimos ir vaiko teisių apsauga, moterų ir vyrų lygybė, socialinė integracija, jaunimo politika.[9] |
| Susisiekimo | Kelių, geležinkelių, vandens, oro transportas, saugus eismas, tranzitas ir logistika, ekstremaliųjų situacijų valdymas, elektroniniai ryšiai, paštas.[10] |
| Sveikatos apsaugos | Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, farmacija, sveikatos draudimas, e. sveikata.[11] |
| Švietimo, mokslo ir sporto | Ugdymas, švietimo reformos, švietimo, mokslo ir sporto politika bei finansavimas, moksliniai tyrimai.[12] |
| Teisingumo | Teisėkūra, politinių partijų steigimas ir registravimas, religinių bendruomenių ir bendrijų reguliavimas, vartotojų teisių apsauga, teisinė pagalba, mediacija.[13] |
| Užsienio reikalų | Tarptautiniai santykiai, valstybės juridinių ir fizinių asmenų teisių ir interesų apsauga užsienyje, ekonominis saugumas, užsienio prekyba.[14] |
| Vidaus reikalų | Viešasis saugumas, migracija, viešasis administravimas, regionų plėtra, vietos savivalda, valstybės tarnyba.[15] |
| Žemės ūkio | Žemės, maisto, žuvininkystės ūkio, kaimo plėtra, žemėtvarka, žemės reformos, ES parama žemės ūkiui, maisto sauga ir kokybė, gamtos išteklių naudojimas, kraštovaizdžio puoselėjimas, veterinarija.[16] |
Dabartinė Vyriausybė (2020–2024 m.)
_(cropped).jpg)
2020 m. lapkričio 24 d. Ingrida Šimonytė Seime buvo patvirtinta 18-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministre Pirmininke[17] ir su Prezidentu ėmė formuoti naująjį ministrų kabinetą.[18]
Sudėtis patvirtinta 2020 m. gruodžio 7 d. prezidento Gitano Nausėdos dekretu Nr. 1K-459.[19][20] Programos projektui pritarta ir Vyriausybė įgaliojimus gavo 2020 m. gruodžio 11 d.[21]
Šie ministrai dirba aštuonioliktame ministrų kabinete:[22]
.jpg)
.jpg)
_(cropped).jpg)
.png)
.jpg)
_(cropped).jpg)
Ankstesnės vyriausybės
Šiuo metu formuojama 18-oji vyriausybė po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.
Kazimiera Prunskienė buvo pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė, paskirta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 17 d., nors Vyriausybės įstatymas buvo priimtas tik kovo 22 d.[23] Pagal Laikinąją Konstituciją vyriausybė vadinta Ministrų Taryba.[1] K.Prunskienės vyriausybė atsistatydino po nepilnų metų, ją pakeitė Alberto Šimėno, Gedimino Vagnoriaus, Aleksandro Abišalos vyriausybės. Pirmosios vyriausybės rūpinosi Lietuvos diplomatiniu pripažinimu bei ekonominėmis problemomis, kurias sukėlė trintis su žlungančia Sovietų Sąjunga ir sovietinės ekonominės sistemos transformacija.[24]
Po 1992 m. Seimo rinkimų Lietuvos demokratinė darbo partija suformavo vyriausybę, kuriai iki 1993 m. prezidento rinkimų vadovavo pramonininkas Bronislovas Lubys, po to jį pakeitė Adolfas Šleževičius.[25] Jo vyriausybė daugiausia dėmesio skyrė monetariniam valstybės stabilumui, infliacijos suvaldymui. 1996 m. vasario mėn. A.Šleževičius buvo priverstas atsistatydinti po to, kai atsiėmė savo indėlį iš banko, kuris netrukus žlugo.[26] Vietoje jo paskirtas Laurynas Stankevičius.
1996 m. Lietuvos Seimo rinkimus laimėjo Tėvynės Sąjunga. Ji kartu su Lietuvos krikščionių demokratų partija sudarė vyriausybę, kuriai vadovavo Gediminas Vagnorius. 1999 m. pavasarį G.Vagnoriaus vyriausybei pavyko išsilaikyti per balsavimą dėl nepasitikėjimo Seime, tačiau netrukus jo vyriausybė atsistatydino.[27] Ministru pirmininku tapo tuo metu populiarus Vilniaus meras Rolandas Paksas. Jo vyriausybė išsilaikė tik penkis mėnesius ir atsistatydino po to, kai Rolandas Paksas viešai atsisakė pasirašyti Mažeikių naftos privatizavimo sutartį.[28] Nuo 1999 m. lapkričio iki artimiausių Seimo rinkimų 2000 m. spalį ministru pirmininku buvo Andrius Kubilius.
Po Seimo rinkimų antrą kartą ministru pirmininku tapo Rolandas Paksas, kuris perėjo į Liberalų Sąjungą. Jo vyriausybė, sudaryta kartu su Naująja Sąjunga (socialliberalais), išsilaikė septynis mėnesius ir žlugo dėl nesutarimų koalicijos viduje.[29] Po to Naujoji sąjunga sudarė vyriausybę kartu su socialdemokratų partija, o buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas tapo ministru pirmininku.
Algirdas Brazauskas tapo pirmuoju ministru pirmininku, kuris išliko valdžioje po Seimo rinkimų 2004 m. ir sudarė 13-ąją mažumos vyriausybę su Naująja Sąjunga ir Darbo partija.