Lyties disforija
| Lyties disforija | |
|---|---|
| Kitaip | Lyties tapatybės sutrikimas |
| Sritis | Psichiatrija, psichologija |
| Simptomai | Nepasitenkinimas savo biologine lytimi. |
| Komplikacijos | Valgymo sutrikimai, savižudybė, depresija, nerimas, socialinis atsiribojimas |
| Trukmė | Ilgalaikė |
| Diagnozė | Psichoterapija |
| Medicininis gydymas | Lyties keitimas, hormonų terapija, psichoterapija |
Lyties disforija – nepasitenkinimo būsena, išgyvenama asmens, kurio socialinė lytis neatitinka biologinės lyties. Asmenys su lyties disforija save įprastai laiko translyčiais.[1] Atsisakymas tapatinti save su atitinkama lytimi nėra tapatu lyties disforijai[2] ir ne visada byloja apie tai, jog asmuo ją patiria.[3] Manoma, kad ne visi translyčiai asmenys patiria disforiją, nes esminis lyties disforiją numatantis kriterijus – „kliniškai ryškus nepasitenkinimas“.[4] Iki 2013 m. ši diagnozė buvo įvardijama kaip lyties tapatybės sutrikimas, tačiau siekiant atsikratyti stigmos, susijusios su terminu sutrikimas, šio pavadinimo vėliau atsisakyta.
Lyties disforijos priežastys nėra žinomos, bet lyties tapatybę veikiausiai sąlygoja genetiniai, biologiniai, aplinkos bei kultūriniai faktoriai.[5][6] Siekiant gydyti lyties disforiją pasitelkiama psichoterapija,[7] neretai bandoma remti asmens siekį tapatintis su atitinkama lytimi ar jų norą pradėtą hormonų terapiją bei kitas su lyties keitimu susijusias procedūras.
Kai kurie tyrėjai ir translyčiai asmenys palaiko siekį disforiją deklasifikuoti, nes mano, kad ši diagnozė palaiko dvinarės lyties – vyro ir moters – modelį.[8] Tačiau nustojus klasifikuoti lyties disforiją kaip medicininį sutrikimą, hormonų terapija bei kitos su lyties keitimu susijusios procedūros būtų laikomos nebūtinomis kosmetinėmis paslaugomis, kurių išlaidos nebūtų padengtos.[9]
Požymiai ir simptomai
Nepasitenkinimas, kylantis dėl jaučiamo neatitikimo tarp asmens socialinės ir biologinės lyties, yra pagrindinis lyties disforijos simptomas.[10][11] Lyties disforija gali pasireikšti ir vaikystėje, ir vėlesniame amžiaus tarpsnyje. Kai kuriais atvejais tam tikri lyties disforijos simptomai kurį laiką išnyksta: asmuo gali iki galo nesuvokti savo problemos priežasties, save laikyti homoseksualiu. Nors vėlyvoji lyties disforija įprastai pasižymi simptomų nebuvimu ankstyvoje vaikystėje, kai kurie tikina, slapta norėję būti priešingos lyties atstovais.[12] Asmenys, kenčiantys nuo vėlyvos ir ankstyvos lyties disforijos, dažnai jaučia seksualinį potraukį skirtingai lyčiai. Vėlyvąsias translytes, kurios gimė būdamos vyrais, įprastai traukia moterys, o ankstyvąsias – vyrai.[12] Ši tendencija pastebima ir su translyčiais, kurie gimė būdami moterimis: vėlyvuosius traukia vyrai, o ankstyvuosius – moterys.[13]
Vaikai, kenčiantys nuo lyties disforijos, dažnai nori žaisti įprastai priešingai lyčiai priskirtinais žaislais ar užsiimti jai kita būdinga veikla; jaučia diskomfortą dėl savo lytinių organų; teikia pirmenybę žaidimams su priešinga lytimi. Kai kurie vaikai dėl bendraamžių pašaipų išgyvena socialinę atstumtį, nerimą, vienatvę bei depresiją. Tuo tarpu paaugliai ir suaugusieji, kurie rodo norą būti laikomi priešingos atstovais, susiduria su padidėjusia streso, izoliacijos, nerimo, depresijos, menkos savivertės bei noro nusižudyti rizika.[14] Translyčiams asmenims taip pat būdingi valgymo sutrikimai[15] bei žalingi įpročiai.[16][17]
Diagnozė
Pagal Amerikos psichiatrijos asociaciją, lyties disforija diagnozuojama tik paaugliams bei suaugusiems, kurie pasižymi ne mažiau nei dviem žemiau išvardytais kriterijais, kurių trukmė ne trumpesnė nei šeši mėnesiai:[18]
- stipriai išreikštas noras tapti priešingos lyties atstovu;
- stipriai išreikštas noras būti kitų laikomam priešingos lyties atstovu;
- ryškus nenuoseklumas tarp asmens lyties raiškos bei biologinės lyties;
- stipriai išreikštas noras pasižymėti priešingai lyčiai būdingais lytiniais požymiais;
- stipriai išreikštas noras atsikratyti įgimtais lytiniais požymiais, nes šie neatitinka asmens socialinės lyties;
- stipriai išreikštas įsitikinimas, kad asmuo pasižymi priešingai lyčiai būdingomis reakcijomis ar jausmais;
Teigiamai diagnozei taip pat būtinas kliniškai ryškus nepasitenkinimas.[18]