Otaku
Otaku (jap. おたく/オタク) – japonų kalbos terminas, skirtas apibūdinti žmones, entuziastingai besidominčius tam tikrais dalykais. Paprastai terminas taikomas kalbant apie anime ir manga fandomą. Terminą 1983 m. savo esė žurnale „Manga Burikko“ sugalvojo straipsnių autorius Akio Nakamori.[1][2] Žodis otaku gali būti pavartojamas menkinamąja prasme, kurios negatyvumas kyla iš stereotipų apie otaku subkultūrą, nors pastaruoju metu termino reikšmė nebekelia tokių negatyvių asociacijų.[3]
Otaku subkultūra yra viena pagrindinių temų, nagrinėjamų įvairiuose anime ir manga kūriniuose, dokumentikos srityje ir akademiniame diskurse. Subkultūros kilmės šaknys siekia XX a. 9-ąjį dešimtmetį, kuomet dėl besikeičiančių visuomenės mentalitetų ir Japonijos mokyklose puoselėjamų otaku bruožų tokie asmenys tapo socialiai atstumtais. Subkultūros iškilimas sutapo su anime bumu, pasirodžius tokiems kūriniams kaip „Mobile Suit Gundam“ ir vėliau sekusiu konvento „Comic Market“ išpopuliarėjimu. Otaku apibrėžimas su laiku tapo sudėtingesnis. Dabar otaku, be anime ir manga, priskiriami ir fotografijos, automobilių, scenos dievaičių ir elektronikos gerbėjai. Apskaičiuota, kad otaku daromas poveikis ekonomikai vertinamas 2 trln. jenų (18 mlrd. JAV dol.).[4]
Etimologija
Žodis otaku kilęs iš japonų k. termino, skirto apibūdinti kieno nors kito namus ar šeimą (お宅, otaku). Šis žodis dažnai vartojamas metaforiškai kaip pagarbus antro asmens įvardis. Šia prasme žodis pažodžiui išsiverčia kaip „tu“. Šiuolaikinė slengo forma, kuri skiriasi nuo senosios tuo, kad yra užrašoma tik hiragana (おたく), katakana (オタク ar, kai kada, ヲタク) ar retai kada romadži rašmenimis, pirmą kartą pasirodė viešajame diskurse XX a. 9-ajame dešimtmetyje humoristo ir eseisto Akio Nakamori veikaluose. Jo 1983 m. darbe „Otaku“ no Kenkyū (『おたく』の研究), publikuotame lolicon žurnale „Manga Burikko“, terminas pavartotas apibūdinti karikatūroje atstumiančiai atrodančius fanus.
Vartojimas
Šiuolaikinės japonų kalbos slenge terminas otaku dažnai siejamas su asmenimis, obsesiškai besidominčiais kokiu nors dalyku ar užsiimančiais intelektiniu pomėgiu ir neretai stokojančiais socialinių įgūdžių (vadinamaisiais „moksliukais“), ir vartojamas menkinamąja prasme.[5] Tačiau terminas sietinas su bet kokio objekto, temos, hobio ar pramogų formos fanais.[5] Paprastai asmenys yra įvardijami tokiu žodžiu sprendžiant iš jų elgsenos; daugelis žmonių tokius asmenis regi kaip nesugebančius pritapti prie socialinės tikrovės.[6][7]
Subkultūra
Morikawa Kaichirō identifikuoja otaku kaip savitą japonų subkultūrą, švietimo sistemos ir visuomenės produktą. Japonijos mokyklose vyrauja klasių struktūra su funkcijomis, primenančiomis kastas, bet klubai visuomenės hierarchijoje yra išimtis. Tokiuose klubuose studentai gali nevaržomai užsiiminėti savo pomėgiais ir juos puoselėti, o tai, savo ruožtu, ugdo otaku visuomenę. Antra, vertikali struktūra Japonijos visuomenėje identifikuoja individų vertę pagal tai, kaip jiems pasisekė gyvenime. Iki vėlyvojo XX a. 9-ojo dešimtmečio neatletiški ir nepatrauklūs vyrai susitelkdavo ties mokslais, tikėdamiesi įgyti gerai apmokamą darbą, vesti ir taip pagerinti savo socialinę padėtį. Tie, kuriems kelią į sėkmę pastodavo socialinių įgūdžių stoka, visą dėmesį sutelkdavo į savo pomėgius, dažnai jais užsiimdami ir būdami suaugę ir tokiu būdu dar labiau prisidėdami prie otaku subkultūros sukūrimo.[5]
Dar iki atsirandant termino apibrėžimui, stereotipiniai subkultūros bruožai buvo identifikuoti 1981 m. darbe Fan Rōdo apie „kultūros klubus“.[5] Ten tokie asmenys buvo įvardyti kaip įnikę į anime, vadinamąją kontrkultūrą, pasirodžius mokslinės fantastikos kūriniams, tokiems kaip „Mobile Suit Gundam“. Tokie kūriniai skatino beatodairišką domėjimąsi jų detalėmis ir privedė prie to, kad anime tapo saviraiškos terpe nepopuliariems studentams, iš kurių išaugo fanų bendruomenė.
Sambūrio vietos
Tokijo rajonas Akihabara, kuriame yra kavinių su padavėjomis, persirengusiomis anime veikėjais (žr. cosplay), garsėja kaip žymus otaku traukos centras. Akihabaroje yra per tuziną parduotuvėlių, kuriose prekiaujama anime, manga, retro kompiuterinių žaidimų, veikėjų figūrėlių, kortų žaidimų ir kitokia produkcija.[8]
Potipiai
Yra skirtingų terminų skirtingiems otaku tipams apibūdinti, pvz., Fujoshi (腐女子, pažodž. „sugedusi mergina“), save pašiepiantis, menkinantis japonų k. terminas, skirtas apibūdinti merginas, kurias domina yaoi – fikcijos žanras, orientuotas į homoseksualių vyrų santykius.[9] Reki-jo terminas apibūdina merginas, kurios linkusios domėtis Japonijos istorija. Kai kurie terminai nurodo į tam tikras vietas, pvz., Akiba-kei reiškia „Akihabaros stilius“ ir taikomas kalbant apie asmenis, kuriems gerai žinoma Akihabaros kultūra. Wotagei arba otagei (ヲタ芸 ar オタ芸) vartojami, kai kalbama apie gestų džiaugsmui išreikšti vaizdavimą. Kiti terminai, kaip antai Itasha (痛車) apibūdina automobilius, išpuoštus fiktyviais veikėjais, ypatingai bishōjo ar eroge žaidimų žanrų veikėjais.[10][11]
Medijose
Anime ir manga otaku tema nagrinėjama daugelyje savikritiškų kūrinių, kaip, pvz., „Otaku no Video“, kur pačios studijos „Gainax“ personalas veda pašaipaus stiliaus dokumentinį interviu gyvai apie otaku subkultūrą.[12] Kituose kūriniuose, kaip kad „Genshiken“ ir „Comic Party“, otaku subkultūra vaizduojama ne tokiu kritišku kampu. Anime „Welcome to the N.H.K.“, be otaku, nagrinėjamos ir kitos populiarios subkultūros bei tokios socialinės temos kaip hikikomori ir NEET.
