Pietų Vietnamas

Iki II pasaulinio karo pietinė Vietnamo dalis pateko į Prancūzijos Indokinijos administruojamą Kochinchiną. Valdant prancūzams, Kochinchinoje klestėjo kaučiuko pramonė, susidarė gausesnis vietinės inteligentijos sluoksnis, nei kitur Indokinijoje. Per II pasaulinį karą Indokinija liko Viši Prancūzijos žinioje, o 1940 m. buvo užimta japonų.

1945 m. Hujėje rezidavęs Vietnamo imperatorius Baodai paskelbė Vietnamo nepriklausomybę. Atsitraukus Japonijos armijai, imperatorius atsisakė sosto, o Vietmino vadas Hošiminas Hanojuje paskelbė Vietnamo Demokratinę Respubliką. Rugpjūčio revoliucijos metu socialistinės vietnamiečių pajėgos užėmė visą šalį ir privertė pasitraukti japonus bei prancūzų kolonistus. 1945–1946 m. jungtinės britų ir prancūzų pajėgos užėmė pietinę Vietnamo dalį ir atstūmė Vietmino pajėgas iki 16 ° šiaurės platumos lygiagretės. Kilo Pirmasis Indokinijos karas tarp Prancūzijos ir Vietmino – jo pasekmė buvo tai, kad šalis faktiškai padalinta į komunistų valdytą Šiaurės Vietnamą ir Vakarų valstybių sąjungininkę Vietnamo Valstybę (Pietų Vietnamą). 1954 m. Ženevos konferencijos metu nustatyta riba tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo, paskelbta šalies nepriklausomybė, apsikeista kaliniais ir įkaitais.

Ngo Din Diemas suorganizavo referendumą, kuriuo panaikino Baodai monarchiją ir pasiskelbė prezidentu.^[1] 1956 m. iš šalies pasitraukė paskutiniai prancūzų daliniai, o jos saugumu ėmė rūpintis amerikiečiai. Nors šalyje buvo paskelbta žemės reforma, kurios metu turėjo būti sumažintos plantacijos ir žemės padalintos bežemiams (taip siekta sumažinti valstiečių norą solidarizuotis su komunistais), tačiau Diemas, remiamas stambių žemvaldžių, faktiškai reformos nevykdė.^[2]

Vietkongo pajėgos palaipsniui skverbėsi į šalį, o toliau nuo Saigono nutolusiose teritorijose Pietų Vietnamo valdžia faktiškai neturėjo įtakos. 1961 m. Pentagono ataskaitoje skelbta, jog Vietkongas jau supa Saigoną, o Diemas nesistengia sušvelninti liaudies gyvenimo sąlygų.^[3] 1963 m. Pietų Vietname kilo politinė krizė, kai katalikų mažumai priklausęs Diemas represavo daugumos šalies gyventojų budistų teisę kelti vėliavas Gautamos gimimo dienos proga. Po kilusių neramumų Pietų Vietnamo kariuomenės generolas Duong Van Minas surengė perversmą ir nukovė Diemą. Šalyje chaosas tęsėsi toliau, valdžią užėmė karinė chunta, kurią bandė nuversti kiti šalies kariuomenės vadai.

Po 1964 m. Tonkino įlankos incidento, prie Pietų Vietnamo sutelktos gausios JAV pajėgos, o 1968 m. Vietnamo karas peraugo į tiesiogines kovas, kai Vietkongo sukilėliai daugelyje Pietų Vietnamo miestų pradėjo kelti riaušes ir neramumus. JAV tiesiogiai įsitraukė į karo veiksmus. Nepaisant kelių sėkmingų kontratakų, Šiaurės Vietnamo pajėgos užėmė vis daugiau šalies teritorijos ir 1975 m. balandį jau valdė 3/5 šalies. JAV valdžia atsisakė teikti tolesnę paramą Ngujenui Van Thieu, šis dar bandė derėtis dėl taikos su Šiaurės Vietnamu, bet šis 1975 m. balandžio 30 d. užėmė Saigoną ir faktiškai nutraukė Pietų Vietnamo egzistenciją. JAV paskubomis evakavo savo ir Pietų Vietnamo pareigūnus. 1975 m. provizinė revoliucinė Pietų Vietnamo vyriausybė 1976 m. liepos 2 d. susijungė su Vietnamo Demokratine Respublika, ir sudaryta ligšiol gyvuojanti Vietnamo Socialistinė Respublika.^[4]

Pietų Vietnamas buvo padalintas į 44 provincijas.^[5] Svarbiausi miestai buvo Saigonas, Hujė, Hojanas, Kuinionas, Niačangas, Dalatas, Bienhoa, Longsiuenas, Kantas, Bienčė. Pietų Vietnamui priklausė Paraselio bei Spratlio salos, bet 1974 m. jas užėmė Kinija.

1968 m. Pietų Vietname gyveno >16 mln. gyventojų. Dauguma – vietnamiečiai, taip pat kinų, degarų, prancūzų, khmerų, čamų mažumos. Dauguma gyventojų buvo budistai, ~10 % krikščionys (katalikai).^[6] Taip pat buvo kaodai, konfucianizmo, hoahao pasekėjų. Tarp aukštuomenės tebebuvo populiari prancūzų kalba.