Piktžolė

Jos gyvena iki 2 metų. Per vystymosi ciklą subrandina sėklas, jas išbarsto, o vėliau sunyksta. Tokios piktžolės sudaro 2/3 visų Lietuvos pasėlių piktžolių. Pagal mitybos būdą trumpaamžės piktžolės skirstomos į tris gupes:

Neparazitinės piktžolės

Jos vykdo fotosintezę, pačios iš dirvos apsirūpina vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis.

• Vasarinės piktžolės (kitaip dar vienmetės piktžolės). Paprastai dygsta pavasarį. Iki rudens ar greičiau subrandina sėklas, o po to sunyksta. Rudenį ar antroje vasaros pusėje sudygusios vasarinės piktžolės žiemą paprastai iššąla. Vasarinės piktžolės skirstomos į efemerines, ankstyvąsias ir vėlyvąsias. Daugiausia teršia vasarojus, kaupiamąsias kultūras ir daržus.
  • Efemerinės piktžolės – per vieną vegetacijos periodą užaugina 2-3 sėklų kartas. Pvz., daržinė žliūgė, vienmetė miglė.
  • Ankstyvosios piktžolės – sudygsta anksti pavasarį ir sėklas subrandina dažniausiai vasaros viduryje. Pvz., garstukas, nelaboji svidrė, baltoji balanda, paprastoji žilė.
  • Vėlyvosios piktžolės – pradeda dygti jau gerokai įšilus žemei ir sėklas subrandina vasaros pabaigoje. Pvz., paprastoji rietmenė, šiurkštusis burnotis, rusvoji šerytė.

• Žiemojančios piktžolės. Sudygsta antroje vasaros pusėje ar rudenį, peržiemoja skrotelės tarpsnyje, pavasarį sužydi ir subrandina sėklas. Jei sudygsta pavasarį, tai auga kaip vasarinės piktžolės – subrandina sėklas ir jas išbarsto tais pačiais metais. Kai kurios piktžolių rūšys auga ir kaip vasarinės ir kaip žiemojančios piktžolės. Pvz., dirvinė čiužutė, smalkinis tvertikas, bekvapis šunramunis, trikertė žvaginė, dirvinė našlaitė, rugiagėlė ir kt.

• Žieminės piktžolės. Prisitaikiusios augti su žiemkenčiais. Joms būtinas žiemojimas, nes tik tada subrandina sėklas. Pavasarį sudygusios žieminės piktžolės nesubrandina sėklų. Pvz., dirvinė smilguolė, ruginė dirsė ir kt.

• Dvimetės piktžolės. Gyvenimo ciklas trunka dvejus metus. Pirmaisiais metais išaugina skroteles, kurios peržiemoja. Pavasarį išauga stiebas, augalas sužydi ir subrandina sėklas. Pvz., paprastoji morka, paprastasis kmynas. Dvimetės piktžolės nuo vienmečių skiriasi tuo, kad augimo ciklas apima dvi vasaras. Panašios tuo, kad žydi ir augina vaisius tik vieną kartą gyvenime.

Žieminės ir dvimetės piktžolės savo vystymosi ciklu artimos žieminiams javams, todėl juos dažniausiai ir teršia.

Pusiau parazitinės piktžolės

Jų šaknys trumpos, turi čiulptukus, kuriais čiulpia maisto medžiagas iš gretimų augalų šaknų. Jei šalia nėra augalo, iš kurio galėtų siurbti medžiagas, pusiau parazitinės piktžolės pačios siurbia mineralines medžiagas iš dirvos ir vykdo fotosintezę, nes turi žalius lapus, stiebus ir šaknis. Pvz., didysis barškutis, raudonasis skėtukas.

Parazitinės piktžolės

Neturi žalių lapų ir šaknų, nevykdo fotosintezės. Stiebai besivyniojantys. Į parazituojamą augalą įaugina čiulptukus, kuriais siurbia jo pagamintas maisto medžiagas. Pvz., dobilinis brantas, lininis brantas.

Lietuvoje apie 30 % iš visų piktžolių rūšių. Toje pačioje vietoje jos gali augti ir daugintis nuo kelių iki keliolikos metų. Žiemą jų antžeminės dalys sunyksta, o pavasarį iš požeminių organų vėl atželia.

Daugiametės piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Pagal dauginimosi būdą jos skirstomos į sėklomis plintančias ir vegetatyviškai plintančias.

• Sėklomis plintančios piktžolės. Jų šaknys lieka žiemoti, o pavasarį iš jų vėl atauga augalai. Daugiausia jos plinta sėklomis. Atsižvelgiant į šaknų sistemą, sėklomis plintančios piktžolės dar yra skirstomos į liemenšaknines ir kuokštašaknines:
  • Liemenšakninės piktžolės – turi pagrindinę, gerai išvystytą šaknį ir į šonus išsikerojusias mažas šakneles. Pvz., paprastoji kiaulpienė, rauktalapė rūgštynė.
  • Kuokštašakninės piktžolės – jų menkai išsivysčiusi pagrindinė šaknis ir gerai išvystytos šoninės šaknys, kurios sudaro kuokštą. Pvz., plačialapis gyslotis, paprastoji barborytė ir kt.

• Vegetatyviai plintančios piktžolės. Plinta ir dauginasi ne tik sėklomis, bet ir įvairiais vegetatyviniais organais (šakniastiebiais, stiebagumbiais, svogūnais ir kt.). Pagal tai kokiais vegetatyviniais organais plinta, jos skirstomos į grupes.
  • Šliaužiančiosios piktžolės – dauginasi šliaužiančiu stiebu, kuris ties bambliais įsišaknija ir taip susiformuoja naujas augalas. Pvz., šliaužiantysis vėdrynas, žąsinė sidabražolė, šliaužiančioji tramažolė.
  • Šakniastiebinės piktžolės – dauginasi požeminiais stiebais – šakniastiebiais su pumpurais, iš kurių leidžiamos šaknys ir formuojasi nauji augalai. Pvz., paprastasis varputis, dirvinis asiūklis.
  • Šakniaatžalinės piktžolės – turi stiprią, giliai smingančią (1,0-1,5 m) šaknį ir keliais aukštais išsidėsčiusias horizontalias šaknis, turinčias daug pumpurų, iš kurių išauga naujos atžalos. Pvz., dirvinė usnis, dirvinė pienė.
  • Stiebagumbinės piktžolės – pagrindinis jų dauginimosi organas yra dirvoje esantis šaknų sustorėjimas – stiebagumbis. Dirbant žemę stiebagumbiai lengvai trupa į atskirus narelius, iš kurių išauga nauji augalai. Pvz., dirvinė mėta, pelkinė notra.
  • Svogūninės piktžolės – stiebai žemėje baigiasi svogūnėliu, kuriais jie dauginasi. Pvz., laukinis česnakas.

• Monstvilaitė J. (1967) Piktžolės. Biologija ir naikinimo būdai. V.: Mintis. 311 p.