Išprievartavimas
Išprievartavimas – tai tyčinis nusikaltimas, kurio metu nusikaltimo auka priverčiama lytiškai santykiauti prieš jos valią. Priverčiama naudojant fizinę prievartą, grasinant ją tuoj pat panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant aukos bejėgiška būkle. Jos padėtį gali sunkinti apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų. Seksualinė prievarta, kartu ir išprievartavimas pagal JAV įstatymus apima vaginalinį, oralinį, analinį seksą.[2][3] Susijusi su priverstine pornografija, prostitucija.[2][3] Kai kuriose šalyse išprievartavimu laikytinos ir subtilesnės seksualinės prievartos formos, tokios kaip prezervatyvo tyčinis sugadinimas ar numovimas be partnerio sutikimo lytinio akto metu.[4][5]
_-_LRW-SCALE-11.svg)
Teisinis vertinimas
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kad išžaginimas yra toks lytinis nusikaltimas, kurio metu santykiaujama vaginaliniu būdu, o visi kiti seksualinės aistros tenkinimo būdai priskiriami seksualiniam prievartavimui.[6]
Išprievartavimas yra vienas sunkiausių nusikaltimų. Pagal Lietuvos įstatymus juo yra pažeidžiama suaugusių asmenų ir paauglių seksualinio apsisprendimo laisvė bei mažamečių lytinis neliečiamumas, kuris užtraukia itin griežtą baudžiamąją atsakomybę pilnamečiam asmeniui už lytinį santykiavimą su jaunesniu negu 16 m. asmeniu (tvirkinamieji veiksmai).[7]
Dažnumas ir pasekmės
Pagal JAV statistiką į didžiausią rizikos grupę patenka 12–24 m. asmenys.[3] Dažniausiai prievartaujamos moterys, tačiau kartais išprievartaujami ir vyrai. Pastarieji atvejai dažnesni įkalinimo įstaigose.[2] Tvirkinami nepilnamečiai ypač bijo kreiptis dėl pagalbos – tiek nežinodami savo teisių, tiek bijodami bendraamžių stigmos bei paties prievartautojo.
Požymiai
Specifiniai kūno sužeidimai (greta bendrų sužalojimų – sumušimų, mėlynių, įdrėskimų, žaizdų ir pan.) būdingi lytinių organų sričiai. Bendri kūno sužalojimai dažniausiai būna netoli lytinių organų, ant šlaunų, pilvo, krūtinės, kaklo ir kitur.[3] Galimos ir kitos išprievartavimo pasekmės: nepageidaujamas nėštumas, užsikrėtimas lytiniu keliu plintančia liga, nerviniai ir psichikos sutrikimai (potrauminio streso sindromas, depresija).[3] Išprievartavimas gali turėti pasekmių ir tolesniame gyvenime, jeigu dėl išprievartavimo moteris ima vengti lytinio suartėjimo ir sekso, net būdama su labai artimu vyru, kuriuo ji pasitiki.[3]
Moters išprievartavimas
Dažnai moterys dėl išprievartavimo linkusios išvis nesikreipti į teisėsaugą dėl gėdos, nenorėdamos turėti kontaktų su prievartautoju, ypač tuomet, kai prievartautojas pažįstamas, taip pat bijodamos keršto, jausdamosi pačios kaltos dėl įvykusio išprievartavimo (pavyzdžiui, jeigu jos nesipriešino), nenorėdamos kreiptis dėl savo asmeninių reikalų (lytinį gyvenimą daugelis žmonių vertina kaip asmeninį gyvenimą, apie kurį kitiems nepasakojama).[3] Ištekėjusios moterys, patiriančios seksualinę prievartą namuose nuo sutuoktinio, gali ir nesikreipti į teisėsaugos organus dėl įvairių priežasčių (bijodamos būti išvarytos iš namų, su jomis gali būti fiziškai susidorota).[3] Iki XX a. antrosios pusės JAV ir kitose šalyse išprievartavimas santuokoje nebuvo laikomas nusikaltimu, laikant, kad santuoka kaip tokia apima sutikimą lytiniams santykiams kada panorėjus.[8]
Dėl išprievartavimo galimas nėštumas, kurio tikimybė labiausiai priklauso nuo nebarjerinės kontracepcijos naudojimo. Etiopijoje atliktas paauglių tyrimas parodė, kad tarp tų, kurie pranešė apie išprievartavimą, 17 % nuo prievartautojo pastojo[9] – šis procentas panašus į Meksikos prievartavimo krizių centrų duomenis, kur tokių atvejų yra 15–18 %. Jungtinėse Valstijose trejus metus vykdytas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 4 000 moterų, atskleidė, kad nacionalinis išprievartavimo nėštumo procentas buvo 5,0 % vienam išprievartavimui 12–45 metų aukų amžiaus grupėje, o tai kasmet lemia daugiau nei 32 000 dėl išprievartavimo kilusių nėštumų.[10] Kai kurių mokslininkų įsitikinimu, moterys, kurios seksualinę prievartą patiria ankstyvame amžiuje, yra labiau linkusios savo seksualumą matyti kaip kažką, kas joms nepriklauso.[11][12][13]
Atvejai, kuomet moterys išprievartauja moteris, taip pat galimi: dažniausiai tai įvyksta fingeringo, oralinio sekso ar tribadijos būdu.[14] Anot JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) 2010 m. darytos telefoninės apklausos, 43,8 % lesbiečių tikino bent kartą gyvenime buvusios išprievartautos, patyrusios fizinį smurtą arba persekiojamos. 67,4 % iš jų savo seksualinio išnaudojimo kaltininkais nurodė moteris. Maždaug 1 iš 8 lesbiečių (13,1 %) tvirtino, kad pranešusios apie išprievartavimo atvejį neįvardijo prievartautojo lyties.[15]
Vyro išprievartavimas
Vyrų išprievartavimai neretai būna itin stigmatizuojami: mažiau nei 1 iš 10 vyrų, kurie buvo išprievartauti kito vyro, linkę pranešti apie patirtą seksualinę prievartą. Neretai išprievartauti vyrai nesulaukia pagalbos, o teisinė sistema nėra deramai paruošta reaguoti į tokio pobūdžio nusikaltimus.[16] Kai kurie Jungtinės Karalystės epidemiologiniai tyrimai byloja, kad vyrų išprievartavimo atvejai dažnesni homoseksualų bendruomenėse.[17]
Pasak kai kurių tyrimų, apie vyrų ir moterų išprievartavimus kalėjime pranešama žymiai rečiau, nei apie išprievartavimus laisvėje. Atvejai, kuomet vyrai prievartauja vyrus, dažnai sutinkami ir karo metais, kuomet siekiama įbauginti, kankinti ar pažeminti priešą.[18] Pavyzdžiui, Sirijos pilietinio karo metu vyrai belaisviai patyrė seksualinę prievartą: jie buvo verčiami sėstis ant sudaužyto stiklinio butelio liekanų, prie jų lytinių organų buvo pririšami sunkūs vandens maišai, aukos būdamos verčiamos žiūrėti, kaip pareigūnas prievartauja kitą belaisvį.[19]
Atvejai, kuomet moterys išprievartauja vyrus, palyginti su kitomis seksualinio smurto formomis yra itin menkai ištirti, o turima statistika šiuo klausimu skiriasi.[20] Vyrai, kuriuos išprievartavo moterys, dažnai susiduria su socialiniais, politiniais ir teisiniais dvigubais standartais.[21] Anot vienos apklausos, seksualinę prievartą patyrė 23,4 % moterų ir 10,5 % vyrų respondentų, tuo tarpu 6,6 % moterų bei 10,5 % vyrų tvirtino, kad juos bandė išprievartauti.[22] JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) tyrimo 2010–2012 m. duomenimis, 1 iš 17 vyrų (5,9 %) bent kartą gyvenime buvo priverstas užsiimti lytine penetracija.[23] Pasak šios apklausos, vyrai apie juos seksualiai išnaudojančias moteris dažniausiai pranešdavo, kuomet pastaruosius versdavo užsiimti lytine penetracija (2012 m. – 78,5 %, 2010 m. – 79,2 %), prieš juos taikė psichologinę prievartą siekdamos intymumo (2012 m. – 81,6 %, 2010 m. – 83,6 %) arba šie patirdavo nepageidaujamą seksualinį kontaktą (2012 m. – 53,0 %, 2010 m. – 53,1 %).[23] Vis dėlto tarp visų apklaustų nukentėjusiųjų, kurie buvo išprievartauti penetracijos būdu, 86,5 % savo seksualiniais išnaudotojais įvardijo vyrus[23] (2010 m. apklausoje šis skaičius siekė 93,3 %). 2008 m. tyrimo duomenimis, beveik pusė iš 98 apklaustų vyrų (46 %), kurie pranešė apie kažkokio pobūdžio patirtą seksualinę prievartą, vėliau buvo moterų engiami.[24]
Kai kuriose šalyse būta atvejų, kuomet lytiškai santykiauti priversti nepilnamečiai berniukai bei jaunuoliai teismo sprendimu buvo priversti mokėti alimentus suaugusioms moterims, kurios nuo jų pastojo.[25][26][27]