Čagatajaus chanatas
Čagatajaus chanatas buvo mongolų, vėliau lingvistiškai tiurkizuotas chanatas, susidaręs iš antrojo didžiojo chano Čingischano sūnaus Čagatajaus ir jo palikuonių valdytų žemių. Iš pradžių buvo Mongolų imperijos dalimi, vėliau tapo visiškai nepriklausoma valstybe. Kartais chanato istorijai priskiriama ir vėlesnių jo paveldėtojų – Mogulistano ir Mogulijos (Kašgarijos) istorija iki pat 1687 m.
| mong. Цагадайн улс Čagatajaus chanatas | ||||
| buvęs chanatas | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Almalikas | |||
| Valdymo forma | chanatas | |||
| Era | Naujieji laikai | |||
| - Atsiskiria nuo Mongolų imperijos | 1260 m., 1260 | |||
| - Suskyla | 1346 m. | |||
Klestėjimo laikotarpiu chanatas tęsėsi nuo Amudarjos piečiau Aralo jūros iki Altajaus kalnų dabartiniame Mongolijos ir Kinijos pasienyje.[1] Taigi, jis valdė dabartines teritorijas Rytų Turkestane, Kirgizijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje, Kazachijoje. Didžiąją dalį istorijos chanato politinis ir kultūrinis centras koncentravosi Rytų Turkestane (dab. Kinijos Sindziangas).
Čagatajaus ulusas
Chanato atsiradimui prielaidos susidarė po didžiojo mongolų chano Čingischano mirties, t. y. 1225 m., kuomet jo imperija buvo padalinta į keturis administracinius vienetus – ulusus, paskirtus valdyti keturiems sūnums: Ugedėjui, Džučiui, Tolujui ir Čagatajui. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos, šiuolaikiniame Uzbekistane) bei teritorijas Tarimo baseine (Rytų Turkestanas, dab. Kinijos Sindziango provincija). Savo sostine jis padarė Almaliką dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje.[2]
Čagatajaus ulusas pripažino Didžiojo Chano valdžią. Iš pradžių juo buvo Ugedėjus, vėliau Monkė. 1242 m. mirus Čagatajui, jo uluso teritorijose įsitvirtino Čagatajaus palikuonys (Čagataidai): čia valdė Čagatajaus anūkas Chara-Chulagu ir kiti, tačiau sprendimai dėl chanų išrinkimo priklausė Didžiajam Chanui ir mongolų kurultajui Karakorume. Be to, vakarines uluso teitorijas (Transoksianos miestus) valdė atskiri pareigūnai (emyrai), kurie irgi buvo atskaitingi tiesiogiai didžiajam chanui.[3]
Nepriklausomybė
Nepriklausomam chanatui susiformuoti galimybė atsirado 1259 m., po Didžiojo Chano Monkės mirties. Tuo metu Mongolų imperijoje prasidėjo suirutė: pilietinis karas tarp Chubilajaus ir Arik Bukos. Ja uluse pasinaudojo Čagatajaus vaikaitis Algu (1260–1266 m.), kuris sukilo prieš Arik Buką, užėmė naujas teritorijas ir perėmė tiesioginį Transoksianos valdymą iš didžiojo chano. Taip susiformavo nepriklausomas Čagatajaus chanatas. Algu įpėdiniai greitai perėmė vietos religiją – islamą, kuriam laikui į vakarines chanato (Transoksianą) dalis buvo perkelta sostinė (ji buvo įkurta Karšyje).
Chanatas vienybę išlaikė iki XIV a. vidurio. Tačiau 1346 m., nužudžius Kazan-chaną, šalyje prasidėjo suirutė, ir gentinė dezintegracija. Po kelerių metų buvusio chanato teritorijoje susiformavo vakarinis Maveranachro chanatas (iš jo kilo Timūridų imperija) ir rytinis Mogulistanas. Abu šie chanatai skelbėsi Čagatajų chanato valstybėmis paveldėtojomis.
Chanai
- Čagatajus 1225–1242
- Chara-Chulagus 1242–1247, 1252
- Esu-Munkė 1247–1252
- Mubarek-šachas 1252–1261, 1266
- Algu 1261–1266
- Borak-chanas 1266–1271
- Negubek-chanas 1271–1272
- Buga Temur-chanas 1272–1291
- Jisu Duva-chanas 1291–1306
- Kunček-chanas 1306–1308
- Hizr Talichu-chanas 1308–1309
- Kebek-chanas 1309, 1318–1326
- Jisu Buga-chanas 1309–1318
- Ildžidigu-chanas 1326
- Duva Temur-chanas 1326
- Ala ud-Dinas Tarmaširin-chanas 1326–1334
- Čangši-chanas 1334
- Buzan-chanas 1334–1338
- Jisu Temur-chanas 1338–1342
- Muchamad-chanas 1342–1343
- Kazan-chanas 1343–1346