Švitrigaila

Iškart po Vytauto mirties pareiškė pretenzijas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. Po išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė apie visišką savo savarankiškumą ir ryšių su Lenkija nutraukimą. Šis žingsnis sukėlė Lenkijos pasipiktinimą ir 1430 m. pabaigoje (spalio – lapkričio mėn.) lenkai užėmė Podolę. 1430 m. lapkričio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytos paliaubos iki kitų metų rugpjūčio 15 d. Pagal paliaubų sąlygas Lietuvai turėjo būti grąžintas Kamenecas, Smotričas, Červonogrodas. Lenkai šių sąlygų nesilaikė ir pilių Lietuvai atiduoti neskubėjo, dėl to Švitrigaila pradėjo puolimą, užėmė Zbražą, Kremenecą, Oleską, tačiau Smotričo paimti nepavyko. Liepos 3 d. Švitrigaila paprašė pagalbos iš Ordino, su kuriuo birželio 19 d. buvo sudaręs savitarpio pagalbos sutartį. Tuo tarpu spaudžiami lenkų lietuviai paliko Vladimirą ir Zbražą, lenkų bajorijos kariuomenė artėjo prie Lucko. Prie Stirės lietuvių kariuomenė pralaimėjo mūšį su lenkais. Po to lenkai apgulė Lucką. Rugpjūčio 13 d. lenkų puolimas prieš Lucką buvo atmuštas, buvo sudarytos trumpos paliaubos, kurių pabaigoje sudaryta Čartorisko sutartis. Švitrigaila nieko nežinojo apie pasunkėjusią Lenkijos padėtį. Kryžiuočiai rugpjūčio 17 d. paskelbė Lenkijai karą, rugpjūčio 23 d. įsiveržė į Lenkiją ir ėmė naikinti Niešavo, Inovroclavo, Vroclaveko apylinkes. Tuo pačiu metu moldavai užpuolė Lenkiją iš pietų ir siaubė Sniatino, Haličo ir Kameneco sritis.

Karas baigėsi sudarius Čartorisko sutartį, pagal kurią Podolė buvo padalinta tarp Lietuvos ir Lenkijos. Lenkijai atiteko Kamenecas, Smotiričas, Skala, Červonogrodas, Lietuvai – Braclavas, Sokolecas, Žvingorodas, Latičovas. Paliaubos buvo sudarytos iki 1433 m. birželio 24 d.

Švitrigaila pratęsė Vytauto Didžiojo siekius vainikuotis Lietuvos karaliumi, bet Lenkijos politikų pastangomis buvo nušalintas nuo valdžios. Rėmėsi daugiausia stačiatikiška LDK bajorija.