Žemaičių tarmė

Išorinė

Yra nesutariama dėl žemaičių idiomo statuso. Iki lietuvių bendrinės kalbos susiformavimo žemaičių kalbos sąvoka buvo vartojama labai dažnai^[9]. Kita vertus, daugelis lietuvių dialektologų ją laiko tarme.^[9] Tačiau kai kurie kalbininkai (Juozas Pabrėža ir Aleksas Girdenis^[10]) bei kai kurios visuomeninės organizacijos (pvz., Žemaičių kultūros draugija) ir spaudos leidiniai vietoje „žemaičių tarmės“ nuosekliai vartoja „žemaičių kalbos“ sąvoką arba „žemaičių tarmės“ ir „žemaičių kalbos“ (abiem atvejais suprantamas kaip žemaičių tarmių visumą) sąvokas naudoja kaip sinonimiškas.^[11] Žemaičių tarmei nuo 2010 m. yra suteiktas ISO 639-3 kodas, nurodantis kalbos statusą.^[12]

Vidinė

Skiriamos trys žemaičių patarmės (arba tarmės):

• Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“),
• Pietų, arba raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“),
• Vakarų, arba klaipėdiškių („donininkų“).

Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – trumpųjų balsių u, i asimiliacija. Telšiškiai juos derina prie tolesnio skiemens: jei skiemuo ar galūnė yra siauri, visur kamiene bus tariami siauri u, i, jei plati, minėtieji balsiai bus paplatinti iki o, ė, plg. puskubilis, poskobėlė „puskubilio“. Kretingiškiai u, i platina visais atvejais, plg., poskobėlis, poskobėlė. Kretingiškiai skirtingai nuo visų likusių žemaičių (kartu ir nuo lietuvių kalbos) išsaugo baltišką galūnę -tj, -dj prieš užpakalinius balsius -a, -o, -u, pvz., kretingiškiškai: medis, medē, mediou; svetīs, svetē, svetiou, telšiškiškai medis, medē, medžiou; svetīs, svetē, svečiou, lietuviškai medis, medžiai, medžiui; svetys, svečiai, svečiui. Bet veiksmažodžiuose tariama vienodai: matiau „mačiau“, pjodiau „pjudžiau“, inkšto „inkščiu“. Skirtingai šiaurėje tariami ą, ę variantai, šiuo atveju, išskiriami ir mažeikiškiai, tarantys ō, ė̄ (ōžouls „ąžuolas“, skė̄st „skęsta“), vietoj kretingiškių ou, ėi (oužouls, skėist) ir telšiškių on, ėn (onžouls, skėnst).

Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – dvigarsių am, an, em, en tarimas. Raseiniškiai išlaiko senovinį baltišką tarimą, pvz., langs „langas“, kan „ką“, lenk, sprensk „spręsk“; varniškiai juos siaurina kaip ir kiti žemaičiai, t. y. taria om, on, ėm, ėn: longs „langas“, kon „ką“, lėnk „lenk“, sprėnsk „spręsk“.

Vakarų žemaičiai smulkiau į šnektas neskirstomi.

Pasak Antano Salio, žemaičių tarmė nuo lietuvių kalbos turėjusi atsiskirti ~XV a. (pagal junginių *tj ir *dj raidą).^[13] Panašios nuomonės laikėsi Zigmas Zinkevičius ir didelė dalis kitų kalbininkų. Žemaičių tarmės savitumą jie laikė kuršių kalbos substrato įtaka.^[14] Aleksas Girdenis atsiskyrimo datą nukėlė į kur kas senesnius laikus, maždaug XIII a., dar prieš susidarant Lietuvos valstybei,^[15] o vėliau, remdamasis archeologu Adolfu Tautavičiumi, pritarė minčiai, jog jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, savitų papročių, ir, greičiausiai, kalbos. Pasak Girdenio, baltų kalbų skilimas į lietuvių, latvių ir žemaičių vykęs panašiu metu, o bendros lietuvių prokalbės nebuvę. Žemaičių kalba/tarmė atsiradusi ne jai nutolus nuo lietuvių kalbos, bet priešingai, amžių bėgyje ji supanašėjo su lietuvių kalba.^[14]

Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, t. y. daugiau nutolusi nuo baltų prokalbės.^[16] Didžiausią įtaką tam padariusi kuršių kalbos giminystė ir substratas; šiaurės žemaičiai yra tiesioginiai pietų kuršių asimiliantai.

Ou, ėi / uo, ie

Nuo aukštaičių tarmės žemaičių visų pirma skiriasi rytų baltų garsų *ọ̄ ir *ẹ̄ tarimu:^[14]

• Vietoje aukšt. uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis – ou, ėi [ọu, ẹi], pvz., douna 'duona', doud 'duoda', pėins 'pienas', žėids 'žiedas'; pietinė – ū, ī, pvz., dūna 'duona', dūd 'duoda', pīns 'pienas', žīds 'žiedas' (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – ō, ė̄: dōna 'duona', dōd 'duoda', pė̄ns 'pienas', žė̄ds 'žieda'. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).
• Vietoje aukšt. o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis 'brolis', uors 'oras', tieus 'tėvas', vies 'vėjas'.

Tiesa, yra išimčių:

• Daugiausia skoliniuose lieka uo ir ie: miests 'miestas', sviets 'svietas, pasaulis', Lietova 'Lietuva', biesos 'biesas, velnias', ciels 'cielas, ištisas, visas', prietelis 'prietėlius, draugas', Dievs 'Dievas', nieks 'niekas', avietė, siela, sielvarts, vairuotuos 'vairuotojas', sausuolis; išlieka priesaga -ien-: bruolienė 'brolienė', oušvienė, ūšvienė 'uošvienė', aviena, kamiens 'kamienas', blakstiens 'blakstiena', Botkienė 'Butkienė'. Patiekalų pavadinimuose -ien- paprastai virsta -yn-: lapīnė 'lapienė', kuopūstīnė 'kopūstienė'.^[14]
• Kai kuriuose žodžiuose (ypač, priešdėlinės darybos) vietoje uo ir ie lieka u arba i: nubongas 'pabaigtuvės', nulopa 'lupena', prišgema 'priešgyna', priongis 'prieangis', kamulīs 'kamuolys', vuokītis 'vokietis', sūdis 'suodžiai', Jūzaps, Juzaps 'Juozapas', lītos 'lietus', naujīna 'naujiena', 'prīšās 'priešais', kinuo 'kieno', kumet 'kuomet', tūjau 'tuojau'.
• Pasitaiko žodžių, kur priešingai – aukšt. ū, u, uo, au virsta ou, o y – ėi: pouks 'pūkas', soupoutė 'sūpuoti', špoulė 'špūlė', joukoutė 'juokauti', vėišnė 'vyšnia', plousts 'plaustas', šėinoutėis 'šienauti'.^[14]

Ai, ei

Dvibalsius ai, ei žemaičiai linkę vienbalsinti į ā, ē.^[14]

• Galūnėse vienbalsinami praktiškai visur, išskyrus Tauragės, Eržvilko ir Raseinių apylinkes: arklē 'arkliai', ronkā 'rankai', matē 'matei', matā 'matai', senē 'seniai', panašē 'panašiai', gerā 'gerai';
• Kamieno viduryje trumpinimas priklauso nuo šnektos. Nuosekliai trumpinami žodeliai kāp? 'kaip?', tāp, tēp 'taip' bei priesaga -ait-: Juonātis 'Jonaitis', Grėgātis 'Grigaitis', Jėnkauskātė 'Jankauskaitė', mergātė 'mergaitė', Mažātē 'Mažaičiai'; nors yra išimčių žemaitē 'žemaičiai', tarnaitė, jaunėkaitis 'jaunikaitis'.
• Taip pat trumpinama vākā 'vaikai', rēkals 'reikalas', svēks 'sveikas', ētė 'eiti', lēstė 'leisti', sklēstė 'skleisti'.
• Kitur tarimas įvairuoja – labiausiai dvibalsiai trumpinami Rietavo, Endriejavo, Veiviržėnų, Priekulės, Švėkšnos, Kvėdarnos, Šilalės apylinkėse. Gali būti kālis 'kailis', māšos 'maišas', gāštė 'gaišti', sēlės 'seilės', pēlis 'peilis', pēk 'peikia', vēz 'veizi, žiūri', lāks 'laikas'. Tiesa, tokie trumpinti dvibalsiai išlieka vis vien ilgesni už paprastą ilgą balsį, tad skiriasi rāta 'raito' nuo 'rato', bāsos 'baisus' nuo 'basas'.^[14]
• Apie Karklę, Kalotę, Plikius sutrumpėjęs ā tariamas su ryškiu o atspalviu (t. y., beveik vōks 'vaikas', dōkts 'daiktas').

U, i

Trumpųjų balsių u ir i tarimas būna įvairus:

• Dauguma žemaičių juos taria kaip o [ọ] ir ė [ẹ]: lopo 'lupu', blosa 'blusa', mėšks 'miškas', rodė 'rudi', rogē 'rugiai';
• Pietrytiniame pakraštyje (Kražiai, Kelmė, Tauragė, Pagramantis, Skaudvilė, Kurtuvėnai) šie balsiai tariami kaip aukštaičių, tik kiek plačiau [u̱, i̱]: druskas 'druskos', visas 'visos', maitina 'maitino';^[14]
• Dvigarsių ur, ul, il, ir, ui pirmieji dėmenys prailgėja: pėršts 'pirštas', dėrb 'dirba', moils 'muilas', zoikis 'zuikis', sėlkė 'silkė', goldė 'guldė', porvs 'purvas';
• Dvigarsių um, un, in, im pirmieji dėmenys neilgėja: stumtė 'stumti', jungtė 'jungti', skintė 'skinti', jimtė 'imti';
• Nemakščių–Viduklės šnektoje pirmas dvigarsių dėmuo dvibalsinamas, jei kirščiuojamas tvirtapradiškai: duond 'dunda', kuolti 'kulti', dierb 'dirba', salduoms 'saldumas', kuormis 'kurmis'.^[14]

Galūnėse iš pralietuviškųjų ilgųjų *ū ir *ī kilę balsiai lieka siauri: laukus, vīrus, vėsus 'visus', dalgis, baisi; o iš trumpųjų u ir i virsta o ir ė: naktės 'naktis', alos 'alus', ausės 'ausis', sūnos 'sūnus', vėsė 'visi', akės 'akis'.

Šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių patarmės skiriasi pagal kamieno u ir i ilginimą:

• Kretingiškiai nuosekliai linksniuojant ir asmenuojant išlaiko pailgintus balsius: lopo-lopi-lop ('lupu-lupi-lupa'), skoto-skoti-skot ('skutu-skuti-skuta'), rėšo-rėši-rėš ('rišu-riši-riša'); poskobėlis-poskobėliou-poskobėli ('puskubilis-puskubiliui-puskubilį'), kėnē-kėniu-kėnėms ('kinis [lizdas]-kinių-kiniams'). Tuo tarpu pas telšiškius balsių ilgumas kaitaliojasi – prieš siauruosius balsius (i, y, ie, u, ū, uo) pailgėja, o prieš plačiuosius lieka trumpi, pvz., su tais pat žodžiais: lopo-lupi-lop, skoto-skuti-skot, rėšo-riši-rėš, puskubilis-poskobėliou-puskubili, kėnē-kiniu-kėnėms. Tai vadinama regresyvine balsių asimiliacija.^[14]

Am, an, em, en

Žemaičiuose dvibalsių am, an, em, en pirmasis dėmuo susiaurėja į o [ọ] ir ė [ẹ]: somtis 'samtis', ronka 'ranka', pėmpė 'pempė', lėnta 'lenta', lėngvā 'lengvai', gėmbė 'gembė', spongoulės 'spanguolės'; ši fonetinė taisyklė išlaikoma ir dalyje skolinių: cėntros 'centras', ruožončios 'rožančius', plėnts 'plentas', bėndzins 'benzinas', kalėnduorios 'kalendorius'.

Šie dvibalsiai nepakinta tokiais atvejais:

• Kai istoriškai dvibalsio dėmenys buvo skirtinguose skiemenyse: tamsta (<tamista), dėrbam (<dirbame), darbams (<darbamus), tam (<tamui), geram (<geramui). Tik anas visuotinai virsta į ons;
• Intarpinių veiksmažodžių esamajame laike: gend, glemb, lend, senk, tenk, renk ('genda', 'lenda', 'senka', 'tenka', 'renka');
• -sta formos esamojo laiko veiksmažodžiuose: sēst/senst 'sensta', temst 'temsta';
• Bendratyse ir iš jų padarytuose kamienuose: gīventė-gīvenso-gīvenk, vemtė-vemso-vemk, semtė-semso-semk;
• Kai kuriuose naujuose skoliniuose: banks 'bankas', trants 'trantas, kledaras', anglos 'anglas', tanks 'tankas'.

Pietų žemaičiai varniškiai šiuos dvibalsius taria kaip šiaurės žemaičiai, o raseiniškiai – kaip aukštaičiai. Tuo tarpu riboje ties Kuršėnais, Užvenčiu, Šiaulėnais, Karklėnais tariama sumtis 'samtis', rūmstis 'ramstis', dūntis 'dantys', žents 'žentas', lempa.^[14]

Nosiniai garsai

Nosiniai garsai ą ir ę žemaičių areale tariami skirtingai:^[14]

• Pačius seniausius pralietuviškus an ir en junginius išlaikę pietų žemaičiai (Pagramantis, Kražiai, Kelmė, Eržvilkas, Nemakščiai – čia tariami jau ir bendrinėje kalboje nunykę nosiniai garsai kunsnis 'kąsnis', dransus 'drąsus', tan 'tą', rensti 'ręsti', išgerans 'išgeriąs', žansis 'žąsis', kan 'ką';
• Centrinėje, pagrindinėje arealo dalyje (Telšiai, Varniai, Laukuva, Tverai, Rietavas, Luokė, Šilalė) nosinis garsas kartais tarimas, tačiau balsis susiaurėja į o ir ė: žonsės [žọ̃nsẹ̀s], konsnis [kộnsnis], dronsos, ton 'tą', kon 'ką', sergons 'sergąs', skėnstė 'skęsti', grėnžtė 'gręžti'.
• Areale Urkuvėnai–Šaukėnai–Užventis–Vytogala–Vaiguva balsis sutrumpėja iki u ir i: žunsis, kunsnis, drunsus, skinsti, grinžti;
• Arealo šiaurėje (Skuodas–Ylakiai–Mosėdis–Darbėnai ir Akmenė–Klykoliai–Vegeriai–Sablauskiai–Papilė) balsis virsta į dvibalsius ou ir ėi, o nosinis garsas nebetariamas: žōsės, kōsnis, drōsos, skė̄stė, grė̄žtė.

Vakarų Žemaitijoje nosiniai garsai neišlikę, nors vietomis balsį kiek pakeičia (griežtė 'gręžti', spiestė 'spęsti').

Galūnėse ą ir ę nosiniai garsai tariami kaip sutrumpėję balsiai: darba 'darbą', diedė 'dėdę', dėrbė 'dirbę', laukės 'laukęs'.

Nosiniai ų ir į^[14]:

• Didžiojoje dalyje arealo tariami kaip ir bendrinėje kalboje: skūstė 'skųsti', līstė 'lįsti', kuokiū 'kokių', grīžtė 'grįžti';
• Didelėje dalyje šiaurės Žemaitijos nosinis garsas išlikęs vardažodžių daugiskaitos kilmininko kirčiuotose galūnėse: žuoliūn 'žolių', vākūn 'vaikų', mažūn 'mažų', vėsūm 'visų', akiūm 'akių', kažkokiūn 'kažkokių';
• Pietų ir vietomis vidurio Žemaitijoje tariami išlikę nosiniai garsai: skunsti/skunstė 'skųsti', linsti/linstė 'lįsti', grinžti/grinžtė 'grįžti', siunsti/siunstė 'siųsti';
• Nekirčiuotose galūnėse nosinio garso nebelieka, o balsis sutrumpėja: karviu 'karvių', bruoliu 'brolių', nakti 'naktį', dideli 'didelį'.

Priebalsiai

Žemaičiuose mažiau nei aukštaičiuose naudojamos afrikatos č ir dž: Prokalbėje buvę garsai *tj ir *dj (*jautjai, *gaidjai), tačiau žemaičių tarmėje po jų ėjęs balsis a supriešakėjo ir virto e (*jautjei, *gaidjei), dėl to nesusidarė afrikatos. Dabar tariama jautē ('jaučiai'), gaidē ('gaidžiai'), pontē ('pančiai'), žemaitē ('žemaičiai'), t. p. medems ('medžiams'), žuodems ('žodžiams'). Kituose linksniuose afrikatų tarimas priklauso nuo šnektos: rytų Žemaitijoje jos išlieka (jaučė 'jaučio', žalčė 'žalčio', jaučiu 'jaučių', žalčiu 'žalčių', jaučiūs 'jaučiuose', žalčiūs 'žalčiuose'), o einant į vakarus ir šiaurę visai nunykta (jautė, žaltė; jautiu, žaltiu; jautiūs, žaltiūs). Ypač vakaruose netariamos ir veiksmažodžių bei prieveiksmių afrikatos: keito ('keičiu'), aud ('audžia'), snaudat ('snaudžiate'), skaitiau (skaičiau), platē ('plačiai'), saldiau ('saldžiau'). Afrikatos išlieka žodžio kamienuose (kuoplīčė 'koplyčia', sokčios 'sukčius', pečios 'pečius', džiaugsmos 'džiaugsmas', bočioutė 'bučiuoti', džiuovėn 'džiovina') ir garsažodžiuose (čėrkštė 'čirkšti', džīrintė 'džyrinti', džingt).^[14]

Retai vartojami baltų kalboms nebūdingi garsai f, ch, h. Senesniuose svetimkilmiuose žodžiuose jie dėsningai keičiami atitinkamai į p, k ir g. Pvz., tilipuons ('telefonas'), puortėgrapėjė ('fotografija'), pabrėks ('fabrikas'), napta ('nafta'), Peliksis ('Feliksas'); kalats ('chalatas'), karaktuorios ('charakteris'), kirurks ('chirurgas'), kuors ('choras'), pukteris ('fuchteris, vėtomoji'); gektars ('hektaras'), gimnos ('himnas'), gerps ('herbas'), Gitleris ('Hitleris'), bogalteris ('buhalteris'), armuonėjė ('armonika', iš harmonija, h visai pranyksta).^[14]

Prieš balsius žodžio pradžioje neretai pridedamas priebalsis: prieš i, ie, e – j (pvz., jimtė 'imti', jied 'ėda', jimblioutė 'imlioti'), prieš o, a – v (vuožka 'ožka', vuobols 'obuolys', vašuoklis 'ašoklis', vagorklos 'agurkas', Vuonelė 'Onelė').^[14]

Žodžio viduryje esant priesagai ar junginiui ni dažnai prisideda papildoma n: bažninčė ('bažnyčia'), piningā ('pinigai'), kninga ('knyga'), žanintėis ('ženytis'), ninkštīs ('nykštys'), Ringa ('[[Ryga]'), ginsla ('gysla'). Pasitaiko ir kitų priebalsinių intarpų: krėkštuols ('krištolas'), suodnos ('sodas'), drūkts ('drūtas'), ekspalts ('asfaltas').^[14]

Kartais priebalsiai nunyksta: ondou ('vanduo'), nakuotė ('nakvoti'), tuora ('tvora'), šalkalvis ('šaltkalvis'), kiaupienė ('kiaulpienė'), vel’s ('velnias').

Priebalsis r dažname žodyje tariamas minkščiau, nei kitur Lietuvoje: griaudē ('graudžiai'), sriaunos ('sraunus'), kriaun ('krauna'), kriautovė ('krautuvė').^[14]

Galūnių redukcija

Žemaičių fonetikai būdinga galūnių redukcija: trumpieji nekirčiuoti balsiai žodžių galūnėse išnyksta – kerp ('kerpa'), lėp ('lipa'), neš ('neša'), gers ('geras'), sens ('senas'), tievs ('tėvas'), vėins ('vienas'), ons ('anas'), o jei yra j – ši irgi redukuojama: kraus ('kraujas'), naus ('naujas'), važiou ('važiuoja'), juo ('joja'), klausinie ('klausinėja'). Tačiau trumpa nekirčiuota galūnė išlieka, jei kitų žodžių analogiškose formose ji kirčiuojama: pėiva ('pieva'), ėiva ('ieva'), šėrdės ('širdis'), mīli ('myli'), biegi ('bėgi').

Trumpas balsis galūnėje išlieka, jei yra sunkiai ištariama priebalsių samplaika: mažos ('mažas'), daržos ('daržas'), tėkros ('tikras'), suodnos ('sodas'), miešlos ('mėšlas'), rausvos ('rausvas').

Labiausiai galūnės redukuojamos šiaurės ir vakarų Žemaitijoje, kur didžiausias kirčio atitraukimas į žodžio pradžią. Ten faktiškai vos girdima galūnės užuomina: smetuon^a 'smetoną', laivel^ė 'laivelio', gaud^ė 'gaudė'.^[14]

Dauguma žemaičių (visi šiaurės, didžioji dalis vakarų ir pietų žemaičių varniškių) visuotinai atitraukia kirtį į žodžio pradžią – kirtis atitraukiamas nuo trumpos ar ilgos tvirtagalės galūnės į bet kokio ilgumo pirmą skiemenį: bãisos ('baisùs'), kãlbi ('kalbi̇̀'), šàka ('šakà'), tė̀krā ('tikrai̇̃'), jóukās ('juokai̇̃s'), árklīs ('arklỹs'), pàžastu ('pažastų̃').

Kirtis galūnėje lieka tik tvirtapradžiuose skiemenyse: šimtáms ('šimtáms'), kėtám ('kitám'), mergúoms ('mergóms'); kitur skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos: sakáu ('sakaũ'), matā́ ('matai̇̃'), stuovíes ('stovė̃s'), ašarúos ('ašarõs'). Taip pat kirtis neatitraukiamas žodžio viduryje: kepòrė ('kepùrė'), kontrī̃bė ('kantrỹbė'), žemãitis, pakláusė.

Pietų Žemaitijoje kirčio atitraukimas labiau niuansuotas: pačiuose pietuose (Šilutė, Eržvilkas, Vainutas, Tauragė, Pagramantis) kirčiuojama beveik taip, kaip bendrinėje kalboje (gīvà, pūgà, rasà, ragũ, mažũos), Raseinių krašte atitraukiamas iš trumpos galūnės į gretimą ilgą skiemenį,^[6] o Kelmės krašte – iš trumpos galūnės į priešpaskutinį bet kokio ilgumo skiemenį (gī̃va, pū̃ga, bet ragũ, mažũos).^[14]

Greta kirčio atitraukimo žemaičiams būdingas ir kirčio nukėlimas – t. y., žodis įgyja dar vieną, silpniau išreikštą kirtį: vė̀štà, vī̃rā́, kàrkvabãlis, pàtuorē̃s, o kartais atsiranda net 3, 4 ar 5 kirčiai: sèptī̃ni̇̀, pàbõngà, mòzė̀kõntùs, nàbàpri̇̀gi̇̃rdi̇̀.^[14]

Žemaičių priegaidės labai aiškios, ryškios, geriausiai skiriamos iš visų lietuvių tarmių.^[14]

Žemaičiai (ypač, šiaurės) turi ryškią laužtinę priegaidę, atsirandančią dažniausiai vietoje lietuvių kalbos tvirtapradės priegaidės. Garsai laužtine priegaide tariami tvirtai, ryškiai, bet ne tęsiami: garsas kyla, tada staiga nutrūksta, o paskui baigiamas žemiau ir silpniau. Tokia priegaidė yra latvių, danų kalbose. Pvz., vī̂rs, bjaurē̂, gîerė. Tvirtagalė priegaidė irgi kiek skiriasi, ir labiau tiktų vadinama tęstine priegaide. Žodžiuose su atitrauktiniu kirčiu dažnai atsiranda tęstinės priegaidės atmaina – vidurinė priegaidė.^[14]

Dviskaita

Žemaičiuose gana gerai išlikęs dviskaitos vartojimas, ypač, įvardžiuose:

Pietinės šnektos vietoj vedo, ved(v)ė jau, matyt, gana seniai turi modo, modvė / mudu, mudvi formas, naujai pasidarytas pagal mums, mūsų pavyzdį arba tiesiog pasiimtas iš gretimų aukštaičių. Dabar jos gana sparčiai plinta į šiaurę ir į vakarus.^[17] Dviskaita dar gana plačiai naudojama veiksmažodžių asmenavime, dabar jau rečiau, bet naudojama ir linksniuojant vardažodžius.^[14]

isai gyvai tebevartojama veiksmažodžių dviskaita, bet ir įvardžių, net dalyvių dviskaita yra pakankamai ryški ir stipri, pvz.: vedo ētav ('mudu einame'), vedvė keikav, keikavuos ('mudvi keikiame, keikiamės'), jodo ētatav ('judu einate'), jodvė keikatav, keikatavuos (kai kur keikataus) ('judvi keikiate, keikiatės'), daug rečiau: do lito ('du litus, du litai'), do vyro ('du vyrus, du vyrai'), dvė gražė mergė ('dvi gražios mergaitės, dvi gražias mergaites'), do geroujo vāko ('du geruosius vaikus, du gerieji vaikai'), vedo abodo esav tėn bovosio ('mudu abudu esame ten buvę'). Kiek dažniau vardažodžio dviskaita pasakoma galininko reikšme: toro do lito, bet do litā – nadėdelis pėnings.^[17]

Daiktavardis

Žemaičių tarmėje ryškiai apnykusios yra daiktavardžio ketvirtoji ir penktoji linksniuotės. Visi ketvirtosios linksniuotės daugiskaitos ir kai kurie vienaskaitos linksniai turi pirmosios linksniuotės galūnes. Žemiau pateiktos visos linksniuotės:

• I linksniuotė

noms ('namas'), vīrs ('vyras'), veln’s ('velnias'), medis ('medis'), arklīs ('arklys')

• II linksniuotė

vėišnė ('vyšnia'), varlie ('varlė'), pīlė ('antis'), diedė ('dėdė'), rasa ('rasa'), muorka ('morka')

• III linksniuotė

Pėlės ('pilis'), dontės ('dantis')

• IV linksniuotė

Sūnos ('sūnus')

• V linksniuotė

Šou ('šuo'), doktie ('duktė')

Būdvardis

Žemaičių tarmėje praktiškai nevartojama bevardė giminė (nebent kartais šilta, šalta, karšta), vietoje jos vartojami prieveiksmiai arba moteriškosios giminės būdvardžiai: kap če gražē ('kaip čia gražu'), jau tomsi ('jau tamsu'), mon bova gerā ('man buvo gera'), vėsor tep ramē ('visur taip ramu').^[14] Būdvardžiams artimi gimininiai įvardžiai bevardę giminę keičia į vyriškąją, pvz.: tas īr grīnė viejē ('tai gryni vėjai'), tas vėskas mon senē žėnuoms ('visa tai seniai žinoma').^[17]

Antrosios linksniuotės būdvardžių likęs tik vardininkas, o kiti linksniai pereina į pirmosios linksniuotės (-as) formas: pvz., gražos ('gražus'), bet gražė ('gražaus'), gražėm ('gražiam'), graži ('gražų'), gražio ('gražiu'), gražemė ('gražiame'), gražė ('gražūs').^[14][17]

Įvardžiuotinių būdvardžių savitos formos: vard. gražēsis ('gražusis'), līgēsis ('lygusis'), platēsis ('platusis'); dgs. gražė̄jė/gražė̄jē ('gražieji'), senė̄jē ('senieji'), prastė̄jē ('prastieji'); vns. naud. mažoujou/mažūjū ('mažajam'), baltoujou/baltūjū ('baltajam'); vns. viet. geramė̄jė/geramė̄jie ('gerajame'), mažamė̄jė/mažamė̄jie ('mažajame'); dgs. naud. gerė̄sėms/gerīsīms ('geriesiems').^[14][17] Įvardžiuotinės būdvardžių formos žemaičių plačiai vartojamos.

Įvardis

Žemaičiai vietoje įvardžių jis/ji paprastai vartoja ons/ana, o įvardžio man formos įgija mun-/mon- kamieną.

Parodomieji įvardžiai tas, ta dažnai vartojami kaip žymimieji artikeliai: šėta ta vėšta jau senē naded ('šita višta jau seniai nededa'), šėtā tėi susiedā pasėstatė naujės truobas ('šitie kaimynai pasistatė naujas trobas').^[14]

Vietoje įvardžių kuris, kuri vartojami katras, katra.^[14]

Veiksmažodis

Pažymėtina, kad žemaičių tarmėje visai išnykusi antroji veiksmažodžių asmenuotė – ji yra perėjusi į pirmąją. Taigi žemaičiai veiksmažodžius tikėti, mylėti, sėdėti (II asmenuotė) asmenuoja visiškaitaip pat kaip ir vežti (I asmenuotė):^[17]

Taip pat bendrinės kalbos -ia galūnės veiksmažodžiai pereina į šitokį pat asmenavimą, pvz., gerti: gero, geri, ger // geram, gerat, ger.^[14]

Žemaičiams būdingas atematinių veiksmažodžių vartojimas: lėikt ('lieka'), mėigt ('miega'), eit ('eina'), gėist/gīst ('gieda'), nėižt ('niežti'). Tos formos išlieka ir kituose asmenyse: mėigto, mėigti, mėigt // mėigtam, mėigtat, mėigt.

Beveik visur žemaičiuose sangrąžininių veiksmažodžių daugiskaitos I asm. galūnė yra -muos (vežamuos, kelamuos, ėlsamuos = 'vežamės, keliamės, ilsimės').^[17] Sangrąžinės formos bendraties galūnė – -tėis/-tīs (praustėis, soktėis, pietuose praustīs, soktīs). Antrajame asmenyje vietoje -ies(i) vartojama galūnė -īs: prausīs ('prausies'), kelīs ('kelies'), barīs ('baries'). Sangražinių padalyvių formos: prausontėis, prausontės, kelontėis, kelontės ('pruasiantis, keliantis').^[14]

Būsimojo laiko trečiasis asmuo išlaiko bendraties balsio ilgumą ir priegaidę: gīs (< gītė, 'gis'), līs (<lītė, 'lis'), būs (<būtė, 'bus'), pūs (<pūtė, 'pus').^[17]

Savitai asmenuojama tariamoji nuosaka:^[17]

Būtasis dažninis laikas daugelyje žemaičių šnektų sudaromas ne su priesaga -dav-, o su pagalbiniu žodžiu liuobėti: liuob (liōb, liūb, liuob) + bendratis arba būsimasis laikas. Pvz., liuob dėrbtė ('dirbdavo'), lioub gers ('gerdavo'), liūb kratīs ('kratydavo'), liōb šuoktė ('šokdavo'), liōb dainioutė ('dainuodavo').^[17] Keičiantis asmeniui, asmenuojamos ir liuobėti formos (dažnai nesistemingai): liōbo pasomdītė ('pasamdydavau'), liobou pavuogtė ('pavogdavome'), liuobous dėrbtė ('dirbdavęs'). Jei pasakojamas ištisas tekstas, tai žodelis liuob pavartojamas tik pradžioje, o paskui – vien bendratis arba būsimasis laikas: Ėr muotrėškas lioub gertė. Anuos ēs kamė i kuokės dėrvas, pasėjims posbotelki, sosėsies, otėniesės ė gers ('Ir moterys gerdavo. Jos eis kur į kokias dirvas, pasiims pusbutelį, susisės, utinėsis ir gers').^[17] Dabar formos su liuob žemaičių tarpe sparčiai nyksta.^[14]

Priesaginė daryba

Dažna žemaitiška priesaga -al- nėra mažybinė (kaip bendrinės -el-), bet kaip tik didinamoji: kalnalis ('gerokas kalnas'), krūmalis ('krūmas'), miškalis ('miškas'). Kaip mažybinės (ypač, kalbant apie žmones) vartojamos priesagos -ikė ir -uitis: mergikė ('mergytė, mergikė'), Gerulikė ('Gerulytė'), Petkikė ('Petkutė'); Kaminskūtis < Kaminskis, Kazragūtis < Kazragis.^[17]

Daiktavardžiai, reiškiantys veiksmo pavadinimą, dažnai sudaromi priesaga -sen-: luosena ('lojimas'), kriuoksena ('verkimas'), augsena ('augimas').^[14]

Žemaičių sakinyje konkrečiau negu kitose tarmėse nusakoma veiksmo situacija, laikas, veikslas. Veiksmo kryptį ir intensyvumą sustiprina žodeliai žemėn, šalin, lauk, lygiai, kietai, artie. Pvz., lop tou donti lauk ('traukia tą dantį' (taip traukia, kad tikrai ištrauks), važiou mama i torgo – jem ė moni līgē ('važiuoja mama į turgų – imasi ir mane'), Botkos moš sava buoba žemėn ('Butkus savo bobą muša' (užmuštinai). Žemaičiai (ypač, šiauriniai)skiria ne tik eigos bei įvyko, bet ir įvyksiantį veikslą.^[17][14]

Ryškus atliktinių veiksmų skyrimas: ons važiava ir ons īr važiavės, ons nuvažiava ir ons īr bovės nuvažiavės skiriami griežtai. Taip pat atpasakojant įvykius vartojamos dalyvių formos: Anėi tėn aiškėnė, ka tas Juonis esos kap ė tuoks nevėspruotielis ('jie ten aiškinę, kad tas Jonas esąs kaip ir toks kvailiukas').^[17]

Jeigu kas nors yra buvę anksčiau, bet kalbėjimo metu jau nebeegzistuoja ar ateity nebeegzistuos, žemaičiai veiksmažodį būtinai sako su priešdėline dalelyte be- (ba-, variantai: b-, bi-): a benuori tuo alaus? ('ar dar nori to alaus?'), a bagaliesi mon paskuolintė ('ar dar galėsi man paskolinti?').

Žemaičių tarmėje prielinksnis ant gali eiti sakinyje ne tik su galininku ar naudininku: varnas topas ont stuogū ('varnos tupiasi ant stogų'), varnas top ont stuogās ('varnos tupi ant stogo'). Prielinksnis pas žemaičių tarmėje kai kur (pietinėse šiaurės žemaičių šnektose, beveik visame dūnininkų plote) vartojamas su kilmininku, pvz.: gīven pas Botkaus ('gyvena pas Butkų'), vėiš pas bruolė ('vieši pas brolį'), ožēk pas mūsa ('užeik pas mus'), īr pas mamas ('yra pas mamą'). Panašiai yra su už ar po: tievs īr už klietė ('tėvas yra už klėties'), goliej ont žemē ('gulėjo ant žemės').^[14]

Sakinyje tarinys yra paprastai nepraleidžiamas, dažnai būna pabaigoje: ons jug tėkros žaltīs īr ('jis juk tikras žaltys'), ons dorns īr ('jis durnas').^[14]

Dažnai pažyminys eina po pažymimojo žodžio, vardas – beveik visada po pavardės, pvz.: žmuogau brongos ('žmogau brangus'), a pažīsti tamsta Bružienė Marė? ('ar tamsta pažįsti Marę Bružienę?').^[17]

Žemaičių tarmės leksikoje yra nemažai žodžių, nesutinkamų bendrinėje kalboje ar kitose lietuvių tarmėse, pvz.: cīrolis ('vieversys'), koisis, kniōsis ('uodas'), stābis, staibis ('blauzda', 'dilbis'), šešoultis, šešoulietis ('šešėlis'), kramė ('galva, makaulė'), pluonīms ('smilkinys'), kropis, kriopis ('rupūžė'), medė ('miškas'), suoda ('kaimas'), blezdinga ('kregždė'), atvarslā ('vadžios'), vašuoklis ('raudonasis serbentas'), kėbis ('varnalėša'), pabonga ('pabaiga'), tekėnis ('ratas'), ledžinga ('pačiūža'), toškos, tūtis ('čiulptukas'), žiuogspėra ('pjuvena'), kūlis ('akmuo'); veiksmažodžiai košietė ('judėti'), kriuoktė ('verkti'), solptė ('čiulpti'), veizietė ('žiūrėti'); būdvardžiai spieros ('greitas, vikrus'), slinks ('tingus'), trakus ('smarkus'), drūkts ('drūtas, storas'), tēvs ('laibas'), skībs ('įkypas'); kiti žodžiai: apėnt, apėntās ('vėl'), dėdlē ('labai'), nuognē ('ypač, smarkiai'), mosintās ('turbūt'), zars ('tuoj'), veikē ('greitai'), nojau ('dabar, nūnai'), lai ('tegu'), tazgatės ('taigi, vadinasi'), rasintās ('galbūt') ir kiti. Daug savitų žodžių nusakyti nerangų, žioplą, apsileidusį žmogų: kluika, aplamis, soskis, žabaltīs, viebra, piepis, luibis, nūspruoga ir kt.^[14]

Dalies žodžių reikšmė skirtinga, nei kitur Lietuvoje: jiestė ('valgyti'), smagos ('sunkus'), gerbtė ('tvarkyti, valyti'), gīvenėms ('ūkis, sodžius'), briekštė ('temti'), gruobā ('žarnos').^[14]

Žemaičių, kaip ir kitose lietuvių tarmėse, nemažai slavybių. Būdingesnės: alasos ('triukšmas'), viedros ('kibiras'), kūmos ('krikštatėviai'), šmuots ('daug'), ciels ('sveikas, ištisas'), veselė ('vestuvės'), ciuocė ('teta'), dūšė ('siela'), pagada ('geras oras'), bodinkos ('statinys'), nedielė ('savaitė; sekmadienis'); rokoutėis ('kalbėtis'), žanėtėis ('tuoktis'), keravuotė ('saugoti'), vierītė ('tikėti'), mėslītė ('manyti') ir kt. Nemaža vokietybių: rinkis ('ratas, lankas'), šinka ('kumpis'), žekė ('kojinė'), maktings ('galingas, stiprus'), riktings ('tvirtas, geras'), liousos ('laisvas'), švaks ('menkas, silpnas'). Ypač daug vokietybių būta jau nūnai nunykusioje Klaipėdos krašto patarmėje (benkis 'suolas', germolė 'morka', opapa 'senelis', tija 'arbata', kėžas 'sūris' ir kt.).^[14]

Ankstyvieji žemaitiški tekstai, kaip ir aukštaičių atveju, rašyti lenkiškais rašmenimis. Dėl žemaitiškos rašybos imta diskutuoti Tarpukariu. 1939 m. kunigas B. Jurgutis siūlė rašyti kuo tiksliau fonetiškai, trumpuosius balsius u ir i, rašyti kaip o ir ė, o ilguosius balsius žymėti brūkšneliais ā, ē, ī, ū. Tokiai rašybai pritarė kalbininkas Antanas Salys bei Meno ir mokslo centro žemaičių tarmės sekcija. 1991 m. žemaičių rašybos pagrindus knygelėje „Žemaičių rašybos patarimai“ išdėstė Juozas Pabrėža. Vėliau jie dar pakoreguoti 1998 m. J. Pabrėžos ir Alekso Girdenio leidinyje „Žemaičių rašyba“. Įtvirtinta dabar naudojama abėcėlė ir fonetinės rašybos pagrindai.^[14]

Žemaičių tarmė naudoja skirtingą abėcėlę nei bendrinė lietuvių kalba. Ji neturi nosinių raidžių, bet turi ilgąsias balses, tarp jų ir unikalią ė ilgąją (ė̄). Nesant techninių galimybių ilgosios raidės keičiamos į dvi paprastas, pvz., ā > aa, ē > ee arba ī > y > ii.

Skuodo rajono savivaldybės taryba vienintelė Lietuvoje savo darbo reglamente 2007 m. įteisino žemaitišką tarmę, kuria kalbama Tarybos posėdžių metu. Raštvedyba ir toliau tvarkoma lietuvių kalba.^[18][19]

Pirmosios žemaitiškos nuotrupos aptiktinos Jono Lasickio „Žemaičių dievų“ sąvade (XVI a.), pvz., Luibegeldai per mare porire sekles gillie skaute = Luibė gelda per marę periria sėklas = gilės skiautė „Prastas luotas atplukdo per jūrą sėklas = gilės kiautas“.^[20]

Žemaitybės gausiai sutinkamos jau pirmojoje lietuviškoje knygoje – Mažvydo „Katekizme“. Tai pirmasis rašytinis žemaičių paminklas. Jo pratarmėje vartojami žodžiai jautei ('jaučiai'), kraus ('kraujas'), padiek ('padėk'), deve ('davė'), duk ('duok'), pule ('puolė'). Anot Zigmo Zinkevičiaus, Mažvydas, pagal jo tarmę, buvo kilęs iš pietų Žemaitijos (apie Gardamą, Švėkšną, Žemaičių Naumiestį).^[21] Žemaitybių aptinkama 1574 m. Volfenbiutelio postilėje, S. M. Slavočinskio verstame giesmyne (Giesmės, tikėjimui katolickam priderančios, 1646 m.).^[14]

XVIII a. svarbiausias žemaitiškas leidinys – Bonaventūro „Kristaus gyvenimo“ vertimas iš lenkų kalbos „ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA“ (1759 m.). Jo vertėjas kilęs iš pat pajūrio žemaičių, rašė Kretingos tarme. Žemaitiškai skelbti 1794 m. sukilimo atsišaukimai, likęs Mykolo Karpavičiaus pamokslo iš lenkų kalbos vertimas („Koznius Mykolo Krupavičiaus“).^[14]

XIX a. svarbus žemaitiškai literatūrai – tuo metu šiuo idiomu leista daug knygų ir vertimų. Ne vieno autoriaus bandyta žemaičių kalbą įtvirtinti kaip bendrinę. Žemaitišką poezijos rinktinę išleido iš Laumių kilęs poetas Antanas Klementas. XIX a. žemaitiškai rašė dūnininkai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Silvestras Teofilis Valiūnas, Liudvikas Adomas Jucevičius, Kalikstas Kasakauskis. Tuo tarpu donininkų patarme rašė Jurgis Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. Pabrėža savo veikaluose ilguosius balsius nuosekliai žymėjo dvigubomis raidėmis (żydaa – 'žiedai', cybóóly – 'cibuliai, svogūnai'). Pabrėža pasižymėjo tuo, kad siekė sukurti tokią literatūrinę kalbą, kuri tiktų tik žemaičiams, tuo tarpu kai kurie kiti rašytojai (pvz., Valančius) žemaičių tarmę gretino prie aukštaičių, ir siekė, kad ji būtų suprantama visiems. Daukantas pradžioje rašė beveik išskirtinai žemaitiškai, bet vėliau irgi ėmė derintis prie aukštaičių.^[14]

1855 m. Juozas Čiulda parengė lenkišką gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos taisykles“, tačiau ji taip ir nebuvo išleista savu laiku (tik 1993 m.). Jis rašė gimtųjų Plungės apylinkių šnekta.

XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių bendrinė kalba imta kurti aukštaičių tarmės pagrindu, tačiau Žemaitijoje išliko rašančių savaip. 1925 m. Telšiuose pradėtas leisti žurnalas „Žemaičių prietelius“, kuriame spausdinta ir žemaitiškai parašytų tekstų. 1940 m. pradėta leisti ir „Žemaičių žemė“. Juose savo poetinius ir prozinius tekstus rašė įvairūs autoriai – labiausiai reiškėsi Stasys Anglickis, Petras Genys. 1938 m. išleista žemaitiškos poezijos antologija „Žemaičiai“. Be šiųdviejų autorių ten taip pat spausdintas žemaitiškas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės tekstas. Kiti antologijos autoriai rašė bendrine kalba, su žemaitiškais intarpais.^[14]

Po Lietuvos nepriklausomybės vėl imtasi plėtoti žemaitišką literatūrą. 1991–1993 m. leistas laikraštukas „A mon sakaa?“ (kaip Žemaičių kultūros draugijos leidinys). Vėliau imtas leisti atkurtas žurnalas „Žemaičių žemė“ (redaktorė Danutė Mukienė), kur greta bendrinės kalbos tekstų spausdinti ir žemaitiški.

Žemaitiškai knygų ar poezijos rinkinių yra parašę Edvardas Rudys, Teklė Džervienė, Viktorija Daujotytė, Apolinaras Petras Bagdonas, Teresė Ūksienė, Gražina Daukontienė, Juozas Elekšis, Aleksas Girdenis, Stasys Jonauskas, Danutė Ramonaitė-Mukienė, Vaclovas Pocius, Dalia Tamašauskaitė-Markavičienė, Nijolė Rimkienė, Ignas Raudonis, Algirdas Kazragis, Teklė Kryževičiūtė, Ona Mileikienė.

2008 m, išleista Skuodo krašto literatų rinktinė So meilė tievėškē, 2015 m. mokomoji knygelė vaikams Cīrulielis.^[14]

• Žemaitiškoji Vikipedija

Vikiteka: Žemaičių tarmė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas žemaičių tarmė

Vikipedija Žemaičių tarmė

• ISO 639-3 kodas Archyvuota kopija 2012-10-03 iš Wayback Machine projekto.
• bat SIL ISO 639 kalbos kodo „bat“ dokumentacija (angl. SIL Documentation for ISO 639 identifier: „bat“)
• lit Duomenys apie kodu „lit“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• lit-sha MultiTree kalbos kodo „lit-sha“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „lit-sha“)
• Vikipedėjė Žemaitėškā
• Žemaitiškos rašybos pagrindai

Archyvuota kopija 2010-02-14 iš Wayback Machine projekto.

• Žemaičių kalbos pamokos internetu