Afganistano revoliucija

Afganistano revoliucija

Data1978 m. balandžio 2728 d.
VietaAfganistanas
RezultatasALDP pergalė
Konflikto šalys
Afganistano Respublika Afganistano liaudies demokratinė partija
Vadovai ir kariniai vadai
Muhamedas Daudas  
Abdulkadiras Nuristanis  
Ghulamas Haidaras Rasulis  
Sajidas Abdula  
Nur Muhamedas Tarakis[2]
Hafizula Aminas
Mohamadas Aslamas Vatandžaras[2]
Abdul Qadir
Babrakas Karmalis[2]
Nuostoliai
Nežinomas mirčių skaičius

Afganistano revoliucija (pers. إنقلاب ثور, pušt. د ثور انقلاب) – revoliucija Afganistane, kurios metu 1978 m. balandžio 2728 d. Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP) nuvertė generolą Muhamedą Daudą, kuris pats atėjo į valdžią per 1973 m. Afganistano perversmą ir šalyje įvedė autokratinę vienpartinę sistemą. M. Daudą ir daugumą jo šeimos narių prezidento rūmuose nužudė ALDP remiantys kariškiai.[3] Po revoliucijos buvo sudaryta sovietų sąjungininkų vyriausybė, kurios prezidentu (Revoliucinės tarybos generaliniu sekretoriumi) tapo Nur Muhamedas Tarakis.

Revoliuciją įsakė įvykdyti ALDP narys Hafizula Aminas, kuris tapo svarbia revoliucinės vyriausybės figūra. 1978 m. birželio mėn. spaudos konferencijoje Niujorke H. Aminas teigė, kad tai buvo ne perversmas, o revoliucija, įvykdyta „tautos valia“.[4] Revoliucijos metu vyko įnirtingi mūšiai, per kuriuos žuvo iki 2 000 kariškių ir civilių.[5] Afganistano revoliucija buvo svarbus įvykis Afganistano istorijoje, žymintis 43 metus trukusio konflikto šalyje pradžią.[6]

Kontekstas

Remiamas ir padedamas mažumos politinės partijos – Afganistano liaudies demokratinės partijos (ALDP), Muhamedas Daudas Chanas per 1973 m. Afganistano valstybės perversmą nuvertė karaliaus Muhamedo Zahiro monarchiją[7][8] ir įkūrė pirmąją Afganistano Respubliką.

Prezidentas Daudas buvo įsitikinęs, kad glaudesni ryšiai ir Sovietų Sąjungos karinė parama leis Afganistanui perimti puštūnų žemių šiaurės vakarų Pakistane kontrolę. Tačiau Daudas, kuris tariamai buvo įsipareigojęs laikytis neutralumo politikos, ėmė nerimauti dėl sovietų bandymų diktuoti Afganistano užsienio politiką, ir abiejų šalių santykiai pablogėjo.[9]

Valdant pasaulietinei Daudo vyriausybei, ALDP išsivystė grupuočių susipriešinimas ir konkurencija. Dvi pagrindinės frakcijos buvo Parčam ir Khalq frakcijos. 1978 m. balandžio 17 d. buvo nužudytas žymus Parčam frakcijos narys Mir Akbar Khyber.[10] Nors vyriausybė paskelbė pareiškimą, kuriame apgailestavo dėl nužudymo, ALDP atstovas Nur Muhamedas Tarakis apkaltino vyriausybę. ALDP vadovai, matyt, baiminosi, kad Daudas planuoja juos pašalinti.[10]

Per Mir Akbar Khyber laidotuves įvyko protestas prieš vyriausybę, o netrukus buvo suimta dauguma ALDP lyderių, įskaitant Babraką Karmalį. Hafizula Aminui buvo skirtas namų areštas, o tai suteikė jam galimybę surengti sukilimą, kuris pamažu brendo daugiau nei dvejus metus. Aminas, neturėdamas didelės įtakos, nurodė Khalq armijos karininkams nuversti vyriausybę.[11]

Revoliucija

Preliminarūs perversmo žingsniai buvo žengti balandžio mėnesį, kai Daudo vadovaujamas tankų vadas įspėjo apie žvalgybos duomenis, leidžiančius manyti, kad artimiausiu metu, konkrečiai balandžio 27 d., bus surengtas išpuolis prieš Kabulą. Vadui rekomendavus, tankai buvo išdėstyti aplink nacionalinius rūmus. 27 d. tankai nukreipė savo ginklus į rūmus. Prašymą pateikęs tankų vadas prieš tai slapta perbėgo į Khalq.[12]

Pasak vieno liudininko, pirmieji artėjančio perversmo ženklai Kabule balandžio 27 d. apie vidurdienį buvo pranešimai apie į miestą važiuojančią tankų koloną, neaiškios kilmės dūmus netoli Gynybos ministerijos ir ginkluotus vyrus, kai kurie iš jų vilkėjo karines uniformas, saugojusius pagrindinę sankryžą. Pirmieji šūviai pasigirdo netoli Vidaus reikalų ministerijos Kabulo centro, kur policininkų kuopa, matyt, susidūrė su artėjančia tankų kolona. Iš ten mūšiai išplito į kitus miesto rajonus. Vėliau tą pačią popietę pirmieji naikintuvai „Sukhoi Su-7“ nusileido žemai ir raketomis apšaudė nacionalinius rūmus miesto centre. Ankstyvą vakarą per vyriausybinį Afganistano radiją buvo transliuojamas pranešimas, kad Khalq nuverčia Daudo vyriausybę. Pavartojus žodį „Khalq“ ir jį tradiciškai siejant su Afganistano komunistais, tapo aišku, kad perversmui vadovauja ALDP, taip pat kad sukilėliai užėmė radijo stotį.[13]

Apie vidurnaktį oro atakos prieš rūmus suintensyvėjo, nes šeši „Su-7“ naikintuvai pakartotinai atakavo raketomis, apšviesdami miestą. Kitą rytą, balandžio 28 d., Kabule buvo beveik ramu, nors pietinėje miesto dalyje vis dar buvo girdėti šaudymo garsai. Kabulo gyventojai, išdrįsę išeiti iš namų, suprato, kad sukilėliai visiškai kontroliuoja miestą, ir sužinojo, kad ankstų rytą buvo nužudytas prezidentas Daudas Chanas ir jo brolis Naimas. Grupė kareivių apsupo smarkiai apgriautus rūmus ir pareikalavo pasiduoti. Vietoj to Daudas ir Naimas su pistoletais rankose puolė iš rūmų į kareivius ir buvo nušauti.[13] Be to, žuvo Daudo kabineto gynybos ministras Ghulamas Haidaras Rasulis, vidaus reikalų ministras Abdulkadiras Nuristanis ir viceprezidentas Sajidas Abdula.[14]

Perversmas reiškė Barakzajų dinastijos valdžios pabaigą po 152 metų.

Pirmą kartą Afganistano istorijoje baigėsi paskutiniai monarchijos, tironijos, despotizmo ir tirono Muhamedo Nadiro dinastijos valdžios likučiai, o visa valstybės valdžia atsidūrė Afganistano žmonių rankose. – Pranešimas per Afganistano radiją 19.00 val.[15]

Tarptautinė reakcija

1978 m. gegužės 28 d. JAV ambasados Kabule telegramoje[16] JAV ambasadoms Islamabade, Maskvoje, Naujajame Delyje ir Teherane, JAV ryšių biurui Pekine ir JAV valstybės sekretoriui JAV ambasadorius Kabule Teodoras L. Eliotas cituoja Kinijos ambasadoriaus Kabule Huang Ming-Ta apibūdinimą, kad naująjį režimą „neabejotinai kontroliuoja prosovietiniai komunistai“,[16] ir jo pareiškimą, kad pirmininkas Tarakis ir Hafizula Aminas išreiškė ketinimus būti neutraliais.[16] Huang Ming-Ta taip pat pastebėjo, kad Sovietų Sąjunga turi didelę įtaką Afganistane ir suteiks bet kokią pagalbą, kurios gali prireikti, tačiau spėliojo, kad Sovietų Sąjungai tai gali būti brangus sumanymas. Huang Ming-Ta išreiškė nuomonę, kad „per artimiausius metus Afganistane gali įvykti tam tikrų pokyčių ir kad Amerikos programos Afganistane turėtų būti tęsiamos“.[16] Valstybės departamento analitikai JAV prezidentui Džimiui Karteriui sakė, kad tiesioginis Sovietų Sąjungos dalyvavimas perversme mažai tikėtinas: „Nors jie tikriausiai šiek tiek nusivylė prezidentu Daudu, nemanome, kad jie būtų bandę perimti šią svarbią neutralią šalį“.[17]

Išnašos