Auguste Rodin

O. Rodenas mokėsi Dekoratyvinio meno mokykloje Paryžiuje 1854–1857 m. (pas Žaną Batistą Karpo), vėliau (1864 m.) – pas Antuaną Lui Bari. Rodenas nebuvo priimtas į Dailės mokyklą Paryžiuje, nors bandė stoti į ją net 3 kartus, todėl dirbo Sevro (Sèvres) manufaktūroje, dekoravo pastatus. 1862 m. užsidarė į Palaimintojo Sakramento kongregacijos vienuolyną, bet vienuolyno vyresniojo, žymaus dvasininko Petro Žuliano Eimaro buvo paragintas tobulinti savo menininko talentą. 1864–1870 m. dirbo skulptoriaus Albero Ernesto Karjė-Beliozo dirbtuvėse asistentu. Vėliau O. Rodenas gyveno Belgijoje (1872–1874 m.), Londone (1881–1882 m.), keliavo po Italiją (1876 m.), nuo 1894 m. gyveno Medone, o 1907 m. persikėlė į Paryžių.

Ogiustas Rodenas rėmėsi renesanso (Mikelandželo, Donatelo), baroko skulptorių darbais, vėliau jo kūryboje pastebima simbolizmo įtaka. Rodeno kūryba buvo gausiai kritikuojama to meto Prancūzijos akademikų, peiktas jo darbų tikroviškumas. Vėliau požiūris į jo kūrybą pagerėjo, Rodenas gavo valstybinių užsakymų. Nuo 1880 m. iki pat mirties kūrė užsakytą darbą „Pragaro vartai“, bet baigti nespėjo.

Kūrybai būdinga tiems laikams novatoriška modeliuotė: nelygus paviršius, jo įvairūs efektai, fragmentavimas, neišbaigtumas, žemas pjedestalas. Kūriniai išsiskiria stulbinančia jėga ir tikroviškumu, jie kupini kančios, vidinės įtampos, nerimo; kurdamas portretus Ogiustas Rodenas siekė suteikti gyvybingumo, pagauti kūno judesį. Jo kūrybai būdingas ir ryškus erotiškumas, aistra bei grožis.

Rodenas laikomas vienu iš impresionizmo skulptūroje pradininkų – jo kūryba sugeba perteikti lėto ir kankinančio formos gimimo iš stichiškos, amorfiškos materijos įspūdį; tasai gimimas yra tarsi „dvasinis proveržis“. Priešingai nei impresionistai dailininkai, Rodenas visada savo kūrybą vertino metafiziškai, taikėsi į antlaikiškus, bendražmogiškus siužetus. Tuo pačiu, jis visada išlaikė formos nuspėjamumą, išskirtinį dėmesį skyrė jos faktūriniam apčiuopiamumui, kurį laikė priemone vaizdo užaštrinimui.^[1]

1877 m. Rodenas susidomėjo gotikinėmis katedromis ir skulptūra, parašė ir iliustravo knygą „Prancūzijos katedros“ (Les Cathédrales de France, išleista 1914 m.).

Žymiausi darbai: „Tupinti moteris“ (1884 m.), „Trys šešėliai“ (1886 m.), „Kalė miestelėnai“ (1886 m.), „Bučinys“ (1889 m.), paminklas Klodui Lorenui (1892 m.), paminklas Viktorui Hugo (1897 m. modelis, 1964 m. išlietas), paminklas Balzakui (1898 m.), „Mąstytojas“ (1902 m.), „Ugolinas“ (1906 m.). Sukūrė biustų, portretų: J. Dalou (1883 m.), Bodlero galva (1892 m.), Dž. B. Šo (1906 m.), skulptūrinių grupių: „Amžinasis pavasaris“ (1884 m.), „Katedra“ (1908 m.). Nuo 1900 m. daugiausia kalė ir lipdė nedideles skulptūras, sukūrė daug išraiškingų, eskiziškų piešinių.^[2]

• 
  Mąstytojas
• 
  Kalė miestiečiai
• 
  Bučinys
• 
  Paminklas Balzakui