Balhė

Įkūrimas

Tangų Kinijai bandant įsigalėti Mandžiūrijoje, jai priešinosi vietos tautos, tokios kaip kidaniai ir mohe. Prie pastarųjų lyderio Golsa Biu prisijungė ir korėjiečių Kogurio valstybės pareigūnas De Džiungsangas. Jam mirus lyderiu tapo jo sūnus [De Džiojongas]] (大祚栄). Jis sugebėjo apsiginti nuo kinų armijos ir įsitvirtino ilou genčių regione, pasiskelbdamas karaliumi Govangu. Jo sostinė įkurta dab. Dunghua mieste.

Šiai naujai karalystei buvo suteiktas pavadinimas Džin (kor. 진/震 = Jin), kuris susijęs su šiaurės rytų kryptimi tradicinėje Rytų Azijos kosmologijoje. Taigi, pavadinimas žymėjo šalies padėtį Kinijos atžvilgiu. Vėliau, 713 m., Kinija suteikė karalystei Bohai protektorato pavadinimą, ir tik 762 m. pripažino ją kaip atskirą karalystę.

Klestėjimas

Valdant karaliui Muvangui (719–737), Balhė sėkmingai įsitvirtino tarp savo kaimynų – Tangų imperijos vakaruose, Šilos pietuose ir Amūro mohe šiaurėje. Jis keletą kartų nusiaubė Kinijos imperijos pakraščius ir sudarė sąjungą su Japonija prieš Šilą. Japonija ir Balhė palaikė draugiškus santykius: net 34 kartus pasiuntiniai iš Balhės lankėsi Japonijoje, ir net 13 kartų Japonijos pasiuntiniai lankėsi Balhėje.

Munvangas (737–793) ne tik kad pasiekė Kinijos pripažinimo, bet netgi pats drįso tituluotis imperatoriumi. Be to, jis užmezgė prekybinius ryšius su Šila, išplėtė teritoriją į šiaurę, užimdamas mohe gentis, ir į vakarus, užimdamas Liaodongą. 742 m. jis perkėlė sostinę į dab. Helongą, kuris pavadintas „Centrine sostine“. 756 m. netoli Dzingpo ežero jis įkūrė Šangdzingą, kuris tapo svarbiausiu Balhės miestu. Taip pat, Kinijos pavyzdžiu savo šalyje jis įsteigė akademiją.

IX a. I pusėje, valdant karaliui Sonvangui, Balhė kontroliavo didžiąją dalį Mandžiūrijos, įskaitant ir Liaodongą, mohe gentis. Valstybė buvo tvarkingai valdoma, skirstoma į 15 prefektūrų ir turėjo 5 sostines.

Žlugimas

Nuo IX a. vidurio nebeliko rašytinių šaltinių apie Balhę. Manoma, kad valstybei katastrofiškas buvo 946 m. Bektu ugnikalnio išsiveržimas. Tikriausiai šalį silpnino ir tarpgentiniai konfliktai. Visa tai lėmė centralizacijos menkėjimą.

926 m. vakariniai Balhės kaimynai kidaniai iš Mongolijos plynaukštės po ilgos apgulties užėmė Balhės sostinę ir pavertė ją savo valda, pervardindami į Dongdan. Didelė dalis Balhės gyventojų migravo į Kinijos imperiją ir Korėją. Dalis kitų vėliau Mandžiūrijoje sukūrė savo valsytybes, tokias kaip Vėlyvoji Balhė ar Džionganas.

Savo klestėjimo laikais Balhė turėjo 5 sostines, kurios buvo vadinamos pagal pasaulio kryptis. Svarbiausia sostinė buvo Aukštutinė sostinė Šangdzingas, o jai pavaldžios buvo Centrinė sostinė, Rytinė sostinė, Pietinė sostinė ir Vakarinė sostinė.

Visa valstybės teritorija buvo skirstoma į 15 prefektūrų (府), kurioms priklausė 62 provincijos (州).

Balhė buvo tipiška sinosferinė valstybė, kuri didelę dalį savo kultūros buvo perėmusi iš Tangų Kinijos. Šalyje klestėjo konfucianizmo filosofija, buvo statomos budistinės šventyklos ir kiti pastatai. Pagrindinė rašytinė kalba buvo klasikinė kinų. Netgi valstybės sostinė, Šangdzingo miestas, buvo pastatytas pagal Kinijos sostinės Čangano pavyzdį.

Valstybės valdymas rėmėsi kiniškais modeliais ir konfucianizmo filosofija. Šalyje egzistavo ministerijos, kontrolės įstaigos, egzaminų sistema, leidusi atrinkti geriausius pareigūnus valstybės tarnyboms. Valstybės švietimą centralizuotai prižiūrėjo speciali akademija. Laikas kinišku pavyzdžiu buvo skaičiuojamas pagal eras, tačiau Balhės valdovai skelbė savo eras, taip rodydami nepriklausomybę nuo Kinijos.

Valstybė ne kartą gabenosi iš Kinijos klasikinius kanonus, o Kinijos kronikose vadinama tolima šalimi, kur puoselėjama kiniškumo dvasia. Tiesa, kai kuriuose šalies kultūriniuose aspektuose yra gana ryški vietinių mandžiūriškų tautų, o taip pat Korėjos įtaka. Manoma, kad šalyje gyveno mandžiūrų potėviai mohe, iš Kogurio migravę korėjiečiai, o taip pat tiurkai, kidaniai, šivėjai. Kai kuriuose tekstuose pasitaiko mandžiūrų kalbų žodžių, pvz., valdovo titulas ar giminių pavadinimai.

Balhės valstybė yra svarbi kelių tautų tapatybei, ir dėl jos tikslios kilmės nėra sutariama. Didžioji dauguma senovinių Rytų Azijos šalių tekstų šią valstybę prisikiria pirmiausia mohe tautai, kuri greičiausiai sudarė pagrindinį gyventojų sluoksnį. Kadangi laikoma, jog šie buvo tiesioginiai džurdžėnų, o vėliau ir mandžiūrų protėviai, Balhė yra svarbi mandžiūrų istorijoje. Mandžiūriškoji Balhės linija yra palaikoma didelės dalies Kinijos istorikų, ir apie tai liudija nemažai senovinių tekstų. Pvz. „Naujoji Tangų knyga“ teigia, jog Balhė kilo iš Sumo mohe, kurie susiviniję su Gogurjo žmonėmis pakeitė savo pavardę į De (大). Šią versiją palaiko ir korėjiečių istorija Samguk Sagi, ir IX a. japonų istorinis tekstas „Ruijū Kokushi“, ir džurdžėnų „Dzin dinastijos istorija“.

Nors senosios Korėjos kronikos neįtraukia Balhės istorijos, nuo XVIII a. linkstama laikyti Balhę Korėjos istorijos dalimi. Ši versija pabrėžia, kad valstybės įkūrėjas buvo Kogurio (t. y. korėjietiškos) kilmės, ir valdantysis sluoksnis kalbėjo korėjietiškai. Taigi, Balhė buvo tiesioginė Kogurio tradicijų ir valstybingumo pratęsėja (kai kuriuose senoviniuose dokumentuose ji netgi vadindavo save Kogurio). Tai leidžia korėjiečiams pagrįsti teritorines ambicijas, kad Mandžiūrija patenka į Korėjos istorijos sferą, kuri buvo prarasta.