Daoizmas
Daoizmas (kin. 道教) – filosofinė sistema, susiformavusi Kinijoje apie V a. pr. m. e. Pradininku laikomas Laodzi. Plėtojo Džuangdzi. III–II a. pr. m. e. intelektualinė tradicija išvirto į religinę srovę, kuri jungė daoizmo filosofiją su Kinijos liaudies tikėjimais ir magija, budizmo filosofiją bei meditacines praktikas.[1][2][3][4]
Pagrindinis daoizmo mokymo šaltinis ir svarbus kinų minties paminklas – Daodedzing, padaręs didelę įtaką Kinijos ir kaimyninių šalių kultūrai. Tradiciškai autoriumi laikomas Laodzi.[5] Daoizmas, drauge su konfucianizmu ir budizmu ilgą laiką buvo viena svarbiausių Kinijos filosofijų ir religijų.[4] Su daoizmu susiję daug alchemijos, astrologijos, kovos menų, tradicinės medicinos, fengšui, ciguno ir kt. aspektų.[4]
Kinijoje 0,4 % gyventojų save priskyrė prie daoistų.[6] Tebepraktikuojamas Taivane.[7][4] Daoizmas padarė įtaką rinzai ir soto dzenbudizmo mokykloms Kinijoje, kurios tebegyvuoja Japonijoje.[4]
Istorija
Daoizmo ištakos glūdi „protodaoistiniame“ laikotarpyje. XI–VI a. pr. m. e. pastarasis tarpsnis pasižymėjo šamanistiniais ritualais ir protomokslininkų magų mokymais. VI a. pr. m. e.–200 m. Laodzi, Džuangdzi pradėjo plėtoti „filosofinį“ daoizmą. Ilgainiui daoizmas patyrė nuosmukį sumišęs su liaudies tikėjimu. Religinis liaudies tikėjimų grįstas daoizmas rutuliojosi nuo 200–600 m., budizmo veikiamas daoizmas plėtojosi nuo 600–1200 m. Veliau, apie 1200–1600 m. formavosi pasaulietinis ir religinis sinkretinis daoizmas. Galiausiai 1600–1900 m. išskiriamas religinio užslėpto daoizmo sklaidos periodas.[1]
Filosofija
Pagrindinė filosofinė sąvoka daoizme yra dao. Laodzi dao sąvoką vartojo keliomis prasmėmis. Dao gali būti suvokiama kaip beformė, beribė, pirmapradė būtis, kuri spinduliuoja gyvybinės energijos dalelytes či. Pastarosios žadina dvasinį ir kūrybinį akstiną bei suteikia pavidalą daiktų pasauliui. Dao taip pat apibūdinamas kaip Visatos atsiradimo, raidos, išnykimo dėsnis, kuris dar įvardijamas dao keliu. Einant juo nušvintama, susitaikoma su savaiminiu pasaulio vyksmu. Taip išsaugoma žmogaus su pasauliu harmonija, kurią, daoistų įsitikinimu, sudaro priešybių vienovė (in ir jang).[2][1][8][9]
Teologija
Trys tyrieji, trijų dao skaistybių valdovai, dar vadinami, vyriausiųjų dao dievų trejybe, valdanti ir prižiūrinti žmoniją. Iš pradžių svarbiausiu tarp Tyrųjų laikytas Daode Tiandzunas. Kaip teigiama, tai sudievintas dao pradininkas Laodzi. Jis pradėtas dievinti II a. pr. m. e. Manyta, kad Laodzi daug kartų buvo įsikūnijęs žmogumi, paskui tapo žmonių mokytoju. Dar pasakojama, kad jis buvo įšventintas į ilgo gyvenimo praktikas, kurias vėliau praktikavo daugelis daoistų. Po to jį išstūmė Juanši Tiandzunas. Taip pat minimas Linbao Tiandzunas. Apie XI a. Trijų tyrųjų funkcija daoizmo panteone sumenko, juos išstūmė Nefrito imperatorius. Tikima, kad jam savo pareigas patikėjo pats Juanši Tiandzunas, jis esąs tik valdovo padėjėjas.[10][11]