Brūkšniuotosios keramikos kultūra

Kultūra paplitusi Rytų Lietuvoje, į rytus ir į pietus nuo Šventosios vidurupio ir Neries žemupio (Juodonių piliakalnis), Vidurio ir Vakarų Baltarusijoje, Latvijos pietryčiuose. Lokalinės grupės yra Žemaitijoje ir Dauguvos žemupyje. Ji susiformavo kaip pamaina Narvos kultūrai.

Būdingos įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės – piliakalniai su antžeminiais stulpinės konstrukcijos pastatais, apšildomais atvirais židiniais, ir lipdyta brūkšniuotoji keramika. Skiriami trys kultūros laikotarpiai: ankstyvasis, brandusis ir vėlyvasis.

Ankstyvuoju laikotarpiu (1300–1100 m. iki m. e.) žmonės gyveno neįtvirtintose gyvenvietėse, naudojo daugiausia kaulo, rago ir akmens dirbinius. Nuo II–I tūkstantmečio iki m. e. sandūros Lietuvos šiaurės rytuose bei Padauguvyje (Latvija) pradedama įtvirtinti piliakalnius. Brandžiajame laikotarpyje (I tūkstantmetis iki m. e.) gyventa daugiausia įtvirtintuose piliakalniuose. Dievukalno piliakalnis Latvijoje įtvirtintas 3 m aukščio pylimu. Nuo VIII a. iki m. e. plito bronzos liejimas. Vėlyvajame laikotarpyje (I a. – III a.) paplito metalo liejimas, pradėta nuo I a. iš pelkių rūdos lydyti geležį, piliakalnių papėdėse kurti gyvenvietes.

Gyventojų pagrindinis verslas – gyvulininkystė, iš dalies žemdirbystė, medžioklė, žvejyba. Laidojimo paminklų likę labai mažai, jų aptikta Vakarų Baltarusijoje (Lankiškės), Lietuvos Užnemunėje (Paveisininkai) ir Latvijoje. Mirusieji laidoti nedeginti, nuo pirmojo tūkstantmečio iki m. e. vidurio – sudeginti, kapinynuose, duobutėse, urnose arba apkrauti akmenų krūsnimis.

Daugumos tyrinėtojų (A. Mitrofanovas, V. Sedovas, A. Medvedevas, A. Jegoreičenko, Janis Grauduonis, Elena Grigalavičienė) nuomone, brūkšniuotosios keramikos kultūra yra tipiška rytų baltų archeologinė kultūra. Jos veikiamos susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra ir Bancerovo – Tušemlios kultūra. Brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko apie III a. veikiama vakarų baltų kultūrų.^[1]