Geležies amžius

Geležies amžius – priešistorinis archeologinis laikotarpis, kuris pagal trijų periodų sistemą eina po akmens ir bronzos amžių.^[1][2] Geležies amžiui būdingas geležies įrankių ir ginklų naudojimas. Po geležies amžiaus, priklausomai nuo kultūrinio arealo, seka antika arba ankstyvosios istorinės kultūros.

Ankstyvoji istorija prasideda su rašto naudojimu. Priklausomai nuo to, ar konkreti civilizacija jau turėjo raštą ar ne, geležies lydymas ir apdirbimas patenka į priešistorę (Vidurio ir Rytų Europa) arba ankstyvąją istoriją (Viduržemio jūros baseinas, Artimieji Rytai, Kinija, Indija). Geležies amžiaus metu daugelio kultūrų žmonės pradėjo naudoti raštą. Dėl to daugelyje regionų geležies amžius yra priešistorės pabaiga. Po geležies amžiaus (priklausomai nuo konkrečios kultūros) prasidėjo Antika arba Tautų kraustymosi periodas.

Geležies amžius Viduržemio jūros regione prasidėjo apie 1100 m. pr. m. e., šiaurės Europoje – 800 - 700 m. pr. m. e. Kinijoje geležies amžius prasideda apie 600 m. pr. m. e., Afrikoje apie 500-400 m. pr. m. e., Pietų Afrikoje apie 200 m. pr. m. e.

Kaip ir kitų priešistorinių laikotarpių atveju, geležies amžiaus chronologinės ribos gerokai svyruoja priklausomai nuo kultūrinės ir geografinės aplinkos. Be to, kai kurios civilizacijos neturėjo geležies amžiaus, pvz., prieškolumbinės Amerikos civilizacijos. Taip pat svarbu pažymėti, kad „geležies amžius“ nėra evoliucinė pakopa, bet naudojamas pabrėžti technologijos, kuri paveikė kai kurias, ypatingai europines, kultūras reikšmę.